Kiaušidžių cistos

Kiaušidžių cistų susiformavimas priklauso nuo cistos tipo.

Pavyzdžiui, dažniausiai pasitaikančios folikulinės cistos susidaro savaime, mėnesinių ciklo metu. Kiekvieną mėnesį kiaušidėje pradeda bręsti keli folikulai. Vienas tampa dominuojančiu – jame bręsta kiaušialąstė. Ovuliacijos metu folikulas plyšta ir kiaušialąstė „išsilaisvina“. Ji gali būti apvasinta ir moteris gali pastoti. Tačiau jei folikulas neplyšta, jis virsta folikuline cista.

Dažniausiai folikulinės cistos atrofuojasi ir per 1-2 mėn. išnyksta savaime, be jokio pėdsako.

Geltonkūnio cistos susiformuoja tada, kai po ovuliacijos susidaręs geltonkūnis užpildomas skysčiu ar krauju ir užauga didesnis nei įprasta.

Endometrioidinės cistos susidaro dėl endometriozės - būklės, kai gimdos gleivinės audinys (endometriumas) auga už gimdos ribų, dažniausiai kiaušidėse. Endometriumo ląstelės į mėnesinių ciklo hormonus reaguoja taip, kaip ir gimdos gleivinė, t.y. kas mėnesį kraujuoja. Kraujas ir audinių likučiai kaupiasi, nes neturi kur nutekėti – taip susiformuoja kraujo pripildyta cista.

Dermoidinės cistos (teratomos) susiformuoja iš embrioninių ląstelių, galinčių išsivystyti į įvairius audinius. Dažniausiai jos įgimtos ir formuojasi dar vaisiaus vystymosi metu, tačiau įprastai aptinkamos moteriai jau suaugus ir cistai padidėjus.

Cistadenomos atsiranda, kai dengiamojo epitelio ląstelės pradeda nekontroliuojamai daugintis, bet neplinta į aplinkinius audinius (todėl tai gerybinis darinys).

Policistinių kiaušidžių sindromui (PKS) būdingos cistos iš tiesų yra nesubrendę folikulai, kurie dėl hormoninių sutrikimų neovuliuoja ir lieka kiaušidėse.

Tekaliuteininių cistų susidarymą lemia itin didelė hormono žmogaus chorioninio gonadotropino koncentracija organizme. Ji, visų pirma, siejama su trobolastine liga, tačiau taip pat gali būti nulemta daugiavaisio nėštumo, cukrinio diabeto, po nevaisingumo gydymo bei pagalbinio apvaisinimo procedūrų ir kt.

Pagrindinė įvairių cistų atsiradimo priežastis yra hormoniniai svyravimai arba hormonų disbalansas.

Pavyzdžiui, folikulinės cistos susiformuoja dėl hormoninių svyravimų, policistinių kiaušidžių sindromo (PKS) nulemtos cistos siejamos su per didele androgenų (vyriškų hormonų) koncentracija, tekaliuteininės cistos - su per didele žmogaus chorioninio gonadotropino koncentracija.

Kiaušidžių cistos dažnai nesukelia jokių simptomų ir aptinkamos atsitiktinai, atliekant echoskopiją.

Tačiau jei jos užauga didesnės ar plyšta, gali atsirasti įvairūs simptomai:

• Pilvo ar dubens skausmas;


• Pilvo pūtimas, pilvo spaudimas ar sunkumo jausmas;


• Vidurių užkietėjimas arba viduriavimas;


• Nereguliarus mėnesinių ciklas;


• Dažnas šlapinimasis ar sunkumas šlapinantis;


• Skausmas lytinių santykių metu;


• Skausmas ovuliacijos metu;


• Karščiavimas (cistai trūkus ir prasidėjus infekcijai);


• Ūmus, labai stiprus skausmas (cistai trūkus).

Cista dažniausiai diagnozuojama tikrinant profilaktiškai, nes nedidelės cistos paprastai jokių simptomų nesukelia.

Tiriant moterį per makštį, šalia gimdos kairiajame ar dešiniajame šone apčiuopiamas apvalus, elastingas, paslankus, neskausmingas darinys.

Diagnozei patikslinti visada atliekamas ultragarsinis tyrimas (echoskopija), o prireikus – diagnostinė videolaparoskopija.

Ultragarsu išmatuojamas kiekvienos kiaušidės ilgis, plotis, aukštis, apskaičiuojamas jos tūris ir palyginamas su normos dydžiais.

Pagal matomą cistinio darinio echoskopinį vaizdą maždaug galima iš anksto numatyti, ar darinys yra gerybinis, ar piktybinis.

Piktybinę cistą galima įtarti tada, kai darinys yra nepaslankus, gruoblėtas, nelygus, > 10 cm skersmens, yra infiltruoti standūs priegimdžio audiniai, aptinkamas laisvas skystis pilvo ertmėje, ir jei pacientė yra > 35 m. amžiaus.

Papildomai atliekama kompiuterinė tomografija ir magnetinio rezonanso tyrimai.

Esant įtarimui, jog cistinis darinys yra piktybinis, papildomai ištiriama kiaušidžių vėžio žymens CA125 koncentracija kraujyje bei atliekama naviko biopsija.

Cistų gydymas priklauso nuo cistos tipo, dydžio, cistų kiekio, dinamikos (t.y. ar cista auga ar nyksta, ar augimas spartus ar lėtas), moters ligos istorijos ir amžiaus.

Jei cista yra gerybinė, nedidelė, gydytojas gali priimti sprendimą ją stebėti - neretai jos išnyksta savaime.

Kitais atvejais gali būti skiriamas gydymas vaistais (pavyzdžiui, geriamaisiais hormoniniais kontraceptikais).

Jeigu gydymas vaistais nepadeda arba jei yra žinoma, kad cista patologinė, didelė ar sparčiai didėjanti, taikomas chirurginis gydymas.

Cistos gali plyšti: į pilvo ertmę išsilieja jų turinys, prasideda gausus vidinis kraujavimas, kamuoja stiprus, ūmus skausmas. 

Cistos gali infekuotis ir supūliuoti, sukelti mėnesinių ciklo sutrikimus, nevaisingumą, savaiminius persileidimus, šlapinimosi bei tuštinimosi sutrikimus, taip pat jos gali supiktybėti.

Vaisingo amžiaus moterys turėtų nors vieną kartą per metus profilaktiškai pasitikrinti pas ginekologą ir joms turi būti atliktas kiaušidžių bei gimdos ultragarsinis tyrimas. Tai padeda laiku susekti ir diagnozuoti cistinius darinius kiaušidėse.