Kifozė

Kifozė vystosi palaipsniui, dažniausiai ilgą laiką, priklausomai nuo jos priežasties ir formos. Pradinėje stadijoje gali būti tik nežymus stuburo išlinkimo padidėjimas, dažnai nepastebimas plika akimi. Laikui bėgant, jei laikysena netaisoma arba nesiimama korekcinių priemonių, iškrypimas progresuoja – krūtininė stuburo dalis vis labiau išsilenkia atgal, o pečiai pradeda krypti į priekį.

Paauglystėje kifozė dažnai pasireiškia sparčiai augant, kai kaulai ir raumenys vystosi netolygiai (pvz., esant Šermano ligai). Suaugusiesiems ji gali formuotis dėl degeneracinių stuburo pokyčių, osteoporozės ar kitų lėtinių stuburo ligų. Negydoma ar nepastebėta kifozė gali ilgainiui tapti nuolatine ir sukelti matomą kuproto silueto formą.

Kifozė gali atsirasti dėl įvairių priežasčių, kurios priklauso nuo amžiaus, laikysenos, kaulų vystymosi ar sveikatos būklės. Dažniausios priežastys:

• Netaisyklinga laikysena – ilgalaikis kūprinimasis sėdint, stovint ar dirbant, ypač vaikystėje ir paauglystėje, kai stuburas dar formuojasi.


• Šermano liga – paauglystėje pasireiškiantis struktūrinis stuburo iškrypimas dėl netaisyklingai augančių slankstelių.


• Degeneraciniai stuburo pakitimai – su amžiumi susiję pokyčiai, tokie kaip disko suplonėjimas ar slankstelių deformacijos.


• Osteoporozė – kaulų retėjimas, kuris gali sukelti stuburo slankstelių lūžius ir stuburo išlinkimo padidėjimą.


• Įgimtos stuburo deformacijos – kai kifozė išsivysto dar gimdoje dėl netaisyklingos stuburo formos.


• Neuromuskulinės ligos – raumenų silpnumą ar tonuso sutrikimus sukeliančios ligos (pvz., cerebrinis paralyžius, raumenų distrofijos).


• Traumos ir infekcijos – stuburo sužalojimai ar kaulų infekcijos (pvz., tuberkuliozinis spondilitas) gali sukelti vietinį iškrypimą.


• Navikai – augliai stubure ar šalia jo gali mechaniškai deformuoti slankstelius.

• Kuprota laikysena


• Pečių pasvirimas į priekį


• Nugaros skausmas


• Sustingimas nugaroje


• Nuovargis


• Sumažėjęs ūgis


• Kvėpavimo sutrikimai

1. Gydytojo apžiūra – vertinama laikysena, stuburo išlinkimas, nugaros raumenų įtampa.


2. Stuburo rentgenograma – pagrindinis tyrimas, leidžiantis įvertinti kifozės kampą ir slankstelių pokyčius.


3. Magnetinio rezonanso tomografija (MRT) – atliekama, jei įtariamas nervų spaudimas ar vidiniai stuburo pakitimai.


4. Kompiuterinė tomografija (KT) – skiriama rečiau, dažniausiai esant traumai ar sudėtingai deformacijai.


5. Kaulų tankio tyrimas (densitometrija) – jei įtariama osteoporozė kaip kifozės priežastis.


6. Neurologinis ištyrimas – vertinamas raumenų tonusas, refleksai, jautrumas, jei pasireiškia neurologiniai simptomai.

Gydymas priklauso nuo kifozės tipo, iškrypimo laipsnio ir paciento amžiaus.

1. Kineziterapija – pagrindinė priemonė stiprinti nugaros ir liemens raumenis, gerinti laikyseną.


2. Laikysenos korekcija – taikoma esant funkcinėms formoms, dažnai padeda išvengti progresavimo.


3. Korsetai – skiriami vaikams ar paaugliams, jei iškrypimas didėja ir dar nėra pasibaigęs augimas.


4. Vaistai – naudojami tik prireikus, esant skausmui ar raumenų įtampai.


5. Stebėjimas – lengvų atvejų metu atliekami reguliarūs vertinimai, ar liga progresuoja.


6. Operacinis gydymas – taikomas tik sunkiais atvejais, kai iškrypimas labai didelis arba sukelia neurologinius simptomus ar kvėpavimo sutrikimus.

Negydoma arba progresuojanti kifozė gali sukelti įvairių sveikatos sutrikimų. Lėtiniai nugaros skausmai – dažniausia komplikacija, atsirandanti dėl raumenų įtampos ir netolygaus stuburo apkrovimo. Esant dideliam iškrypimui gali pasireikšti kvėpavimo sutrikimai, kai deformuota krūtinės ląsta trukdo plaučių veiklai.

Kai kuriais atvejais vystosi judesių apribojimas, sunkėja fizinis aktyvumas ir lankstumas. Pažengusi kifozė lemia kūno proporcijų pakitimą, sumažėjusį ūgį ir ryškiai matomą laikysenos pokytį.

Retesniais atvejais gali atsirasti nervų šaknelių spaudimas, sukeliantis tirpimą, silpnumą ar net judėjimo sutrikimus.

Dėl išvaizdos pakitimų kai kurie pacientai patiria psichologinį diskomfortą ar sumažėjusį pasitikėjimą savimi.

Taisyklinga laikysena – viena svarbiausių prevencijos priemonių, ypač mokyklinio amžiaus vaikams, kurių stuburas dar formuojasi. Ilgai sėdint ar dirbant būtina užtikrinti ergonomišką aplinką, tinkamą kėdės ir stalo aukštį bei ekranų padėtį.

Svarbu vengti ilgo nejudraus sėdėjimo, daryti pertraukas, judėti ir keisti kūno padėtį. Didelę reikšmę turi nugaros raumenų stiprinimas, todėl rekomenduojamas reguliarus fizinis aktyvumas ir specialūs laikyseną gerinantys pratimai.

Per sunkios ar netaisyklingos kuprinės gali skatinti laikysenos pakitimus, todėl ypač vaikams svarbu stebėti nešamą svorį. Norint išvengti su amžiumi susijusios kifozės, būtina rūpintis kaulų sveikata, gauti pakankamai kalcio, vitamino D ir, jei reikia, tirti kaulų tankį.

Profilaktika yra efektyviausia, kai taikoma nuosekliai – ypač ankstyvose gyvenimo stadijose.