Kūdikių diegliai

1. Pirmieji požymiai – diegliai dažniausiai prasideda apie 2–3 gyvenimo savaitę.


2. Intensyvėjimo periodas – per kelias savaites epizodai tampa dažnesni ir ilgesni, pasiekdami piką maždaug 6 savaitę.


3. Pasikartojantis ritmas – verksmo epizodai dažniausiai kartojasi kasdien panašiu metu, dažniau vakarais.


4. Palaipsnis mažėjimas – po 2–3 mėnesių intensyvumas ir dažnumas pradeda mažėti.


5. Išnykimas – daugeliui kūdikių diegliai baigiasi iki 3–4 mėnesio, rečiau – iki 6 mėnesio amžiaus.

Kūdikių dieglių atsiradimo priežastis nėra iki galo aiški, tačiau mokslininkai ir medikai išskiria kelis galimus veiksnius, kurie gali turėti įtakos:

• Virškinimo sistemos nebrandumas – kūdikio žarnynas dar tik prisitaiko prie maitinimo, todėl gali būti jautresnis maistui ir virškinimo procesams.


• Žarnyno mikrofloros formavimasis – pirmaisiais mėnesiais mikrobiota dar nėra pilnai susiformavusi, kas gali lemti padidėjusį jautrumą.


• Padidėjęs nervų sistemos jautrumas – naujagimiai jautriai reaguoja į aplinkos dirgiklius, garsus, šviesą ar prisilietimus.


• Oro prarijimas maitinantis – dėl netobulos žindymo technikos ar buteliuko naudojimo gali patekti daugiau oro, kuris sukelia diskomfortą.


• Hormoniniai pokyčiai – kai kurių tyrimų duomenimis, hormonų svyravimai pirmaisiais mėnesiais gali veikti žarnyno raumenų susitraukimus.

Nors šie veiksniai gali prisidėti, diegliai laikomi natūralia kūdikio vystymosi dalimi ir dažniausiai praeina savaime.

Kūdikių dieglių simptomai paprastai pasireiškia tam tikru elgesiu ir kūdikio reakcijomis:

• Intensyvus, sunkiai nuraminamas verksmas – dažniausiai prasideda staiga ir trunka nuo kelių minučių iki kelių valandų.


• Pasikartojantis verksmo laikas – epizodai dažniau kartojasi tuo pačiu metu, ypač vakarais.


• Įtemptas kūno raumenų tonusas – kūdikis gali pritraukti kojytes prie pilvo, suspausti kumštelius.


• Veido paraudimas – veidas gali parausti verkiant, kartais pastebimas įsitempimas aplink burną.


• Padidėjęs neramumas – kūdikis atrodo sudirgęs, neramus net ir be aiškios priežasties.

Šie simptomai pasireiškia sveikiems kūdikiams ir nėra susiję su kita liga, tačiau jei verksmas atrodo neįprastas ar lydi kiti požymiai (karščiavimas, vangumas, apetito praradimas), būtina pasitarti su gydytoju.

Įtariant kūdikių dieglius, dažniausiai specialių tyrimų nereikia, nes diagnozė nustatoma pagal kūdikio būklės įvertinimą ir tėvų pasakojimą.

1. Gydytojo apžiūra – įvertinamas kūdikio augimas, mityba ir bendra sveikatos būklė, atliekama fizinė apžiūra, siekiant atmesti kitas galimas verksmo priežastis.


2. Tyrimai skiriami tik esant įtariamai kitai ligai – jei verksmą lydi nerimą keliantys požymiai (karščiavimas, vangumas, svorio nepriaugimas, vėmimas, viduriavimas).


3. Galimi tyrimai – bendras kraujo tyrimas ir CRB (uždegimui atmesti), šlapimo tyrimas (šlapimo takų infekcijai atmesti), išmatų tyrimas (jei įtariamas kraujas ar virškinimo sutrikimai), pilvo echoskopija (tik retai, jei kyla įtarimų dėl vidaus organų problemų).

Dažniausiai pakanka gydytojo konsultacijos, o tyrimai atliekami tik išskirtiniais atvejais.

1. Raminimo metodai – kūdikį galima švelniai supti ant rankų ar lopšyje, nešioti nešynėje ar priglausti prie krūtinės, kad jaustų šilumą ir širdies plakimą, taip pat padeda ramūs foniniai garsai.


2. Maitinimo koregavimas – svarbu užtikrinti teisingą žindymo poziciją, kad neprarytų oro, maitinti mažesnėmis porcijomis, bet dažniau, ir po maitinimo palaikyti vertikaliai, kol atsirūgs.


3. Pilvo masažas ir šiluma – švelniai masažuojant pilvuką laikrodžio rodyklės kryptimi ar uždėjus šiltą, nekarštą kompresą, galima atpalaiduoti raumenis ir sumažinti diskomfortą.


4. Aplinkos raminimas – naudinga prislopinti šviesą, sumažinti triukšmą ir palaikyti stabilią temperatūrą, kad kūdikis jaustųsi saugiai.


5. Papildomos priemonės – tik pasitarus su gydytoju galima naudoti simetikono lašus dujų kaupimuisi mažinti ar probiotikus, jei jie rekomenduojami.

Kūdikių diegliai paprastai nėra pavojingi sveikam mažyliui ir dažniausiai praeina savaime, tačiau ilgalaikis intensyvus verksmas gali turėti tam tikrų pasekmių.

Pirmiausia gali pasireikšti miego sutrikimai, nes kūdikis sunkiau užmiega arba dažniau pabunda.

Ilgalaikis neramumas gali lemti mažesnį svorio prieaugį, ypač jei diegliai trikdo maitinimosi režimą.

Kai kuriais atvejais pastebimas padidėjęs jautrumas ir dirglumas, kuris gali tęstis net sumažėjus diegliams.

Be to, dėl nuolatinio verksmo šeimoje gali atsirasti tėvų emocinis nuovargis ir stresas, galintis paveikti ryšį su kūdikiu.

Nors šios komplikacijos dažniausiai yra laikinos, svarbu stebėti kūdikio būklę ir prireikus kreiptis į specialistus.

Kūdikių dieglių visiškai išvengti ne visuomet įmanoma, tačiau tam tikri įpročiai gali sumažinti jų atsiradimo tikimybę arba intensyvumą.

Svarbu užtikrinti teisingą maitinimo techniką, kad kūdikis neprarytų perteklinio oro, ir pasirūpinti reguliariu atsirūgimu po maitinimo, palaikant jį vertikalioje padėtyje.

Maitinimas turėtų vykti ramioje aplinkoje, vengiant triukšmo ir ryškios šviesos.

Žindanti mama gali stebėti savo mitybą ir, pasitarusi su gydytoju, sumažinti produktus, skatinančius dujų kaupimąsi.

Be to, naudingas reguliarus dienos režimas, kuris suteikia kūdikiui saugumo jausmą, ir tinkama laikymo padėtis maitinant, kai galva yra šiek tiek aukščiau nei kūnas, kad maistas lengviau slinktų į skrandį.