Legioneliozė

Legioneliozės atsiradimo eiga prasideda tada, kai žmogus įkvepia aerozolių, kuriuose yra Legionella bakterijų, dažniausiai iš užteršto vandens šaltinio. Štai kaip vystosi liga:

1. Patekimas į kvėpavimo takus. Įkvėpus bakterijų su mikroskopiniais vandens lašeliais (pvz., per dušą, oro kondicionavimo sistemą, burbulinę vonią ar fontaną), jos patenka į apatinius kvėpavimo takus, dažniausiai į plaučius.


2. Prisitaikymas ir dauginimasis. Legionella bakterijos patenka į alveoles (mažuosius plaučių oro maišelius) ir įsiskverbia į ląsteles (makrofagus), kuriose dauginasi, nesugebančios būti sunaikintos įprastais imuninės sistemos mechanizmais.


3. Imuninė reakcija. Organizmas pradeda kovoti su infekcija – suaktyvėja uždegiminė reakcija, dėl kurios pažeidžiamas plaučių audinys. Prasideda plaučių uždegimo (pneumonijos) procesas.


4. Klinikinė išraiška. Per kelias dienas po užsikrėtimo atsiranda simptomai – karščiavimas, kosulys, dusulys, bendras silpnumas ir kt. Liga gali progresuoti labai greitai, ypač jei žmogus turi silpnesnį imunitetą.


5. Galimi sisteminiai pažeidimai. Kai kuriais atvejais, ypač sunkesnės eigos metu, Legionella bakterijos gali pažeisti ir kitas sistemas – virškinimo traktą, nervų sistemą ar net sukelti kraujotakos sutrikimus.

Ši eiga gali būti lėta ir nepastebima pradžioje, bet progresuoti greitai, todėl labai svarbu laiku atpažinti simptomus ir pradėti gydymą. Legioneliozė dažnai painiojama su kitomis kvėpavimo takų infekcijomis, tad teisinga diagnostika turi esminę reikšmę.

• Užteršti vandens šaltiniai. Legionella bakterijos gyvena ir dauginasi šiltame, stovinčiame vandenyje – ypač 20–50 °C temperatūroje. Jos dažnai randamos dušuose, čiaupuose, vandens šildytuvuose, katiluose, oro kondicionavimo sistemose, fontanuose, burbulinėse voniose, baseinuose ar laistymo sistemose.


• Aerozolių įkvėpimas. Legioneliozė atsiranda, kai žmogus įkvepia bakterijų turinčių mikroskopinių vandens lašelių (aerozolių), kurie pasklinda iš užkrėstų šaltinių. Liga neperduodama nuo žmogaus žmogui, todėl užsikrėtimo kelias yra tik iš aplinkos.


• Silpnesnė imuninė sistema. Asmenys su silpnesniu imunitetu – ypač vyresni nei 50 metų, sergantys lėtinėmis ligomis (pavyzdžiui, cukriniu diabetu, širdies ar plaučių ligomis), vartojantys imunosupresinius vaistus, rūkantieji ar piktnaudžiaujantys alkoholiu – yra labiau pažeidžiami šios infekcijos.


• Prasta vandens sistemų priežiūra. Nesilaikant tinkamos higienos, kai vandens sistemos naudojamos retai ar blogai prižiūrimos, susidaro puikios sąlygos Legionella bakterijoms daugintis. Ilgai stovėjęs ar nepakankamai šildomas vanduo padidina infekcijos riziką.

• Aukšta temperatūra (karščiavimas, dažnai virš 39 °C)


• Drebulys ir šaltkrėtis


• Sausas ar produktyvus kosulys


• Dusulys, kvėpavimo pasunkėjimas


• Krūtinės skausmas (ypač kvėpuojant giliai)


• Raumenų ir galvos skausmai


• Bendras silpnumas, nuovargis


• Pykinimas, vėmimas ar viduriavimas


• Dezorientacija, sumišimas (dažniau vyresnio amžiaus asmenims)


• Prakaitavimas ir širdies ritmo padažnėjimas

Simptomai dažniausiai pasireiškia per 2–10 dienų po užsikrėtimo. Liga gali būti lengvos arba sunkios eigos, todėl įtarus legioneliozę būtina nedelsti kreiptis į gydytoją.

1. Išsami ligos istorija ir fizinis ištyrimas. Gydytojas įvertina simptomus, kelionių ar buvimo vietas (pvz., viešbučius, baseinus), kur galėjo būti kontaktas su užkrėstu vandeniu, taip pat atkreipia dėmesį į karščiavimą, kvėpavimo sutrikimus ir bendrą savijautą.


2. Kraujo tyrimai. Atliekamas bendras kraujo tyrimas (BKT), siekiant įvertinti uždegimo žymenis (padidėjęs leukocitų kiekis, CRB) bei kitus sisteminius pokyčius.


3. Krūtinės ląstos rentgenograma. Padeda nustatyti plaučių uždegimą (pneumoniją) ir įvertinti plaučių pažeidimo mastą.


4. Šlapimo antigeno testas. Vienas iš pagrindinių diagnostikos metodų – nustato Legionella pneumophila bakterijų antigenus šlapime. Tyrimas greitas, jautrus ir dažnai naudojamas pirminei diagnostikai.


5. Kultūra iš kvėpavimo takų. Atliekamas skreplių ar bronchoalveolinio lavažo mėginio pasėlis, siekiant išauginti Legionella bakterijas. Tai padeda tiksliai patvirtinti infekciją ir nustatyti jautrumą antibiotikams.


6. PCR tyrimas (polimerazės grandininė reakcija). Nustato bakterijos DNR kvėpavimo takų mėginiuose. Šis metodas yra itin tikslus ir greitas.


7. Serologiniai tyrimai. Nustatomi antikūnai prieš Legionella bakterijas kraujyje, tačiau dažniausiai naudojami retrospektyviai arba patvirtinimui, nes atsakas susiformuoja per kelias savaites.

Šių tyrimų kombinacija leidžia ne tik tiksliai nustatyti legioneliozę, bet ir atskirti ją nuo kitų panašių kvėpavimo takų infekcijų, tokių kaip gripo ar virusinės pneumonijos.

1. Antibiotikų terapija. Pagrindinis legioneliozės gydymo būdas yra antibiotikai. Dažniausiai skiriami: Makrolidai (pvz., azitromicinas, klaritromicinas) – ypač veiksmingi ir dažnai pasirenkami pirmo pasirinkimo vaistais. Fluorochinolonai (pvz., levofloksacinas, moksifloksacinas) – taip pat labai efektyvūs, dažnai naudojami sunkesniais atvejais ar pacientams su susilpnėjusiu imunitetu.


2. Hospitalizacija. Vidutinio ar sunkaus sunkumo atvejais pacientas dažnai guldomas į ligoninę, ypač jei yra kvėpavimo sutrikimų, aukšta temperatūra, dehidratacija ar kitos komplikacijos.


3. Skysčių ir elektrolitų balansas. Esant karščiavimui, vėmimui ar viduriavimui, būtina atstatyti skysčių kiekį organizme – per burną arba intraveniniu būdu.


4. Kūno temperatūros mažinimas. Skiriami karščiavimą mažinantys vaistai (pvz., paracetamolis), siekiant pagerinti savijautą ir sumažinti kūno temperatūrą.


5. Deguonies terapija. Jei ligonis jaučia dusulį ar deguonies kiekis kraujyje sumažėjęs, gali būti skiriamas papildomas deguonis per nosinę kaniulę arba kaukę.


6. Kvėpavimo takų palaikymas. Sunkiais atvejais, kai pasireiškia kvėpavimo nepakankamumas, pacientas gali būti gydomas intensyvios terapijos skyriuje, reikalinga plaučių ventiliacija.


7. Komplikacijų gydymas. Atsiradus tokioms komplikacijoms kaip sepsis, inkstų funkcijos sutrikimas ar neurologiniai pažeidimai, gydymas papildomas pagal situaciją.

Svarbu: gydymas turi būti pradėtas kuo anksčiau, nes liga progresuoja greitai. Tinkamai taikant gydymą, dauguma pacientų visiškai pasveiksta per 7–14 dienų.

• Plaučių uždegimo progresavimas – infekcija gali pereiti į dvipusę pneumoniją, stipriai pažeidžiančią plaučių audinį ir apsunkinančią kvėpavimą.


• Kvėpavimo nepakankamumas – dėl sunkaus plaučių pažeidimo pacientui gali prireikti deguonies terapijos ar net mechaninės plaučių ventiliacijos.


• Sepsis – bakterijoms patekus į kraują, gali išsivystyti sisteminis uždegiminis atsakas, pavojingas gyvybei.


• Inkstų funkcijos sutrikimas – dėl organizmo intoksikacijos ar dehidratacijos gali sutrikti inkstų veikla, ypač vyresnio amžiaus ar sergantiems lėtinėmis ligomis pacientams.


• Širdies komplikacijos – kai kuriais atvejais legioneliozė gali sukelti miokarditą (širdies raumens uždegimą) ar aritmijas.


• Neurologiniai sutrikimai – ypač sunkiais atvejais stebimas sumišimas, sąmonės sutrikimai, delyras ar net traukuliai.


• Mirtis – jei liga nediagnozuojama laiku ar gydymas nepradedamas pakankamai greitai, ypač rizikos grupėse (senjorai, imunosupresuoti pacientai), ligos baigtis gali būti mirtina.

Tinkama ir ankstyva diagnostika bei gydymas labai sumažina šių komplikacijų tikimybę. Tačiau svarbu žinoti, kad legioneliozė – tai ne tik „eilinė pneumonija“, bet ir liga, galinti paveikti kelias organizmo sistemas.

Norint išvengti legioneliozės, svarbiausia yra tinkama prevencija vandens sistemose ir asmeninė atsakomybė už higieną bei rizikų žinojimą.

Pirmiausia būtina prižiūrėti karšto vandens sistemas – legionelės dauginasi šiltoje, stovinčioje vandenyje, todėl būtina užtikrinti, kad karšto vandens temperatūra būtų ne žemesnė nei 50–55 °C, o šalto – žemesnė nei 20 °C. Reguliarus čiaupų, dušų ir boilerių praplovimas, ypač po ilgesnės pertraukos (pvz., po atostogų), padeda pašalinti galimus bakterijų sankaupas.

Taip pat būtina valyti ir dezinfekuoti oro kondicionavimo bei ventiliacijos sistemas, ypač viešbučiuose, ligoninėse ar biuruose, kur tokie įrenginiai naudojami intensyviai. Užsistovėję vandens lašai ar drėgmė jose – ideali terpė legionelėms daugintis.

Venkite kvėpuoti aerozoliais iš nežinomų ar blogai prižiūrimų šaltinių, tokių kaip burbulinės vonios, fontanai ar baseinai. Viešose vietose būkite atidūs, ypač jei priklausote rizikos grupei – vyresnio amžiaus žmonėms, rūkantiems, sergantiems lėtinėmis ligomis ar turintiems susilpnėjusį imunitetą.

Jei dirbate ar gyvenate vietoje, kur naudojami vandens purškikliai, rūko ar laistymo sistemos – būtina laikytis higienos ir priežiūros normų, reguliariai jas tikrinti ir valyti.

Svarbiausia – informuotumas ir prevenciniai veiksmai. Legioneliozė yra išvengiama infekcija, jei pasirūpinama aplinka, kurioje galėtų daugintis bakterijos. Tinkama priežiūra, budrumas ir atsakomybė – tai patikimiausias būdas apsaugoti save ir kitus.