Leptospirozė

1. Kontaktas su užterštu aplinka – maudymasis, darbai ar buvimas vandenyje ar dirvožemyje, kur yra leptospiros.


2. Gyvūnų rezervuarai – žiurkės, pelės, naminiai gyvūnai ir laukiniai gyvūnai, kurie išskiria bakterijas su šlapimu.


3. Odos pažeidimai ar gleivinės – bakterijos įsiskverbia per mikrotraumas ar gleivines.


4. Aplinkos veiksniai – drėgna, šilta klimato zona skatina leptospirozės plitimą.


5. Prasta higiena ir sanitarinės sąlygos – didina užsikrėtimo riziką.

• Kontaktas su užterštu vandeniu ar dirvožemiu – bakterijos patenka į organizmą per sąlytį su užterštu šaltiniu.


• Gyvūnų šlapimo tarša – leptospiros išskiriamos su užkrėstų gyvūnų šlapimu.


• Odos pažeidimai arba gleivinės – bakterijos įsiskverbia per mikrotraumas ar gleivines.


• Drėgna ir šilta aplinka – palanki bakterijų išlikimui ir plitimui.


• Prasta sanitarinė ir higienos būklė – didina užsikrėtimo riziką.


• Darbas ar veikla lauke – dažnas kontaktas su potencialiai užkrėstais šaltiniais.

• Karščiavimas ir šaltkrėtis.


• Galvos skausmas.


• Raumenų skausmas, ypač blauzdų srityje.


• Nuovargis ir silpnumas.


• Pykinimas, vėmimas, pilvo skausmas.


• Paraudusi arba gelsva oda (gelta).


• Šlapimo kiekio sumažėjimas.


• Kai kuriais atvejais – kvėpavimo sutrikimai ar kraujavimas.

1. Kraujo tyrimai – bendras kraujo vaizdas, uždegimo rodiklių (CRP, eritrocitų nusėdimo greitis) vertinimas.


2. Serologiniai tyrimai – antikūnų prieš Leptospira bakterijas nustatymas (MAT, ELISA).


3. Polimerazės grandininės reakcijos (PCR) testai – bakterijos genetinės medžiagos aptikimas kraujyje ar šlapime.


4. Šlapimo tyrimai – bakterijų ar jų genetinės medžiagos nustatymas.


5. Kepenų ir inkstų funkcijos tyrimai – siekiant įvertinti ligos poveikį organams (bilirubinas, kreatininas).

1. Antibiotikų terapija – skiriami antibiotikai, dažniausiai penicilinas ar doksiciklinas, siekiant pašalinti bakterijas iš organizmo.


2. Simptominis gydymas – karščiavimo, skausmo ir dehidratacijos mažinimas, palaikantis organizmo funkcijas.


3. Skysčių terapija – užtikrina pakankamą hidrataciją ir padeda išvengti inkstų komplikacijų.


4. Intensyvi priežiūra – sunkiais atvejais pacientai gydomi ligoninėje, stebint organų funkcijas ir atliekant reikiamas intervencijas.

Leptospirozė gali sukelti sunkias organų funkcijų sutrikimo komplikacijas, kurios dažnai kelia grėsmę gyvybei.

Viena dažniausių komplikacijų yra inkstų nepakankamumas, kuris atsiranda dėl bakterijų tiesioginio poveikio inkstų audiniams ir organizmo uždegiminės reakcijos.

Taip pat gali išsivystyti kepenų pažeidimas, kuris pasireiškia gelta, kepenų funkcijos sutrikimais ir uždegimu.

Ligos progresavimo metu gali būti pažeisti ir kiti organai, sukeldami širdies uždegimą, kvėpavimo takų komplikacijas arba centrinės nervų sistemos pažeidimus.

Be to, leptospirozė gali sukelti kraujavimo sutrikimus ir sistemines infekcijas, kurios apsunkina gydymą ir mažina išgyvenamumą.

Leptospirozės išvengti galima laikantis kelių svarbių prevencinių priemonių, kurios sumažina kontaktą su bakterijomis ir užterštais šaltiniais.

Pirmiausia svarbu vengti sąlyčio su užterštu vandeniu ar dirvožemiu, ypač rizikingose vietovėse ar per potvynius.

Rekomenduojama naudoti apsaugines priemones, tokias kaip ilgos rankovės, pirštinės ir vandeniui atsparūs batai, dirbant lauke ar susiduriant su galimai užkrėstais šaltiniais.

Svarbu kontroliuoti graužikų populiaciją aplink gyvenamąją ir darbo vietą, nes jie yra pagrindiniai leptospirozės nešiotojai.

Laikytis geros asmeninės higienos – reguliariai plauti rankas, ypač prieš valgį ir po kontakto su gyvūnais ar dirvožemiu.

Kritiniu atveju, rizikos grupėms gali būti skiriama profilaktinė antibiotikų terapija.