Lėtinis glomerulonefritas

1. Pradinis uždegimas – glomeruluose (inkstų filtruose) prasideda lėtinis uždegiminis procesas, kuris gali tęstis ilgą laiką.


2. Glomerulų pažeidimas – uždegimo metu pamažu pažeidžiamos kapiliarų sienelės, keičiasi jų pralaidumas.


3. Baltymų ir kraujo netekimas su šlapimu – dėl filtrų pažeidimo į šlapimą patenka baltymai ir eritrocitai.


4. Randėjimas ir inkstų audinio nykimas – dalis glomerulų sunyksta, juos pakeičia randinis audinys.


5. Inkstų funkcijos silpnėjimas – mažėja filtracijos pajėgumas, kaupiasi šlakai, sutrinka elektrolitų ir skysčių pusiausvyra.


6. Lėtinis inkstų nepakankamumas – ilgainiui liga gali progresuoti iki sunkios inkstų funkcijos nepakankamumo stadijos.

ėtinis glomerulonefritas atsiranda dėl ilgalaikio imuninės sistemos ir kitų veiksnių poveikio, kuris palaipsniui pažeidžia inkstų glomerulus. Pagrindinės priežastys:

• Po ūminio glomerulonefrito – kai ūminė forma nėra visiškai išgydoma, ji gali pereiti į lėtinę.


• Autoimuninės ligos – tokios kaip sisteminė raudonoji vilkligė ar vaskulitai, kai imuninė sistema atakuoja savo audinius.


• Lėtinės infekcijos – ilgai trunkančios infekcijos (pvz., streptokokinės, virusinės) gali palaikyti nuolatinį imuninį atsaką inkstuose.


• Genetiniai veiksniai – paveldėtas polinkis ar įgimti imuninės sistemos sutrikimai.


• Aplinkos ir gyvenimo būdo veiksniai – ilgalaikis toksinų, cheminių medžiagų, alkoholio vartojimas ar netinkama mityba gali turėti įtakos ligos vystymuisi.

• Baltymų netekimas su šlapimu – gali pasireikšti putotu šlapimu.


• Kraujas šlapime (hematurija) – matomas ar nustatomas tik laboratoriniais tyrimais.


• Tinimai – ypač aplink akis, kojose, kulkšnyse dėl skysčių kaupimosi.


• Padidėjęs kraujospūdis – vienas iš dažniausių požymių, dažnai pirmasis pastebimas.


• Nuovargis ir silpnumas – dėl sutrikusios inkstų funkcijos ir anemijos.


• Dažnas šlapinimasis naktį (nikturija) – susijęs su inkstų gebėjimo koncentruoti šlapimą sumažėjimu.


• Lėtinio inkstų nepakankamumo požymiai – vėlyvose stadijose: pykinimas, vėmimas, svorio kritimas, odos blyškumas ar niežėjimas.

1. Bendras šlapimo tyrimas – parodo baltymų, kraujo, cilindrų buvimą.


2. Paros šlapimo tyrimas – tiksliai nustato baltymų kiekį šlapime.


3. Bendras kraujo tyrimas (BKT) – gali rodyti mažakraujystę, uždegimo požymius.


4. Kreatinino ir šlapalo tyrimai – leidžia įvertinti inkstų filtracijos gebą.


5. Glomerulų filtracijos greitis (GFG) – svarbus inkstų funkcijos vertinimui ir ligos stadijos nustatymui.


6. Imunologiniai tyrimai – antikūnų, komplemento tyrimai padeda nustatyti autoimuninę kilmę.


7. Inkstų ultragarsas – įvertina inkstų dydį, struktūrą, galimą randėjimą.


8. Inkstų biopsija – atliekama siekiant tiksliai nustatyti pažeidimo pobūdį ir ligos tipą.

Lėtinio glomerulonefrito gydymas yra ilgalaikis ir orientuotas į ligos progresavimo sulėtinimą, inkstų funkcijos išsaugojimą bei komplikacijų kontrolę.

1. Gyvensenos korekcija – ribojamas druskos ir baltymų kiekis maiste, kontroliuojamas skysčių vartojimas, rekomenduojama sveika mityba ir žalingų įpročių atsisakymas.


2. Kraujospūdžio kontrolė – skiriami vaistai (ypač AKF inhibitoriai ar ARB), kurie ne tik mažina kraujospūdį, bet ir apsaugo inkstus.


3. Baltymų netekimo mažinimas – renkami vaistai, padedantys sumažinti proteinuriją.


4. Imunosupresinis gydymas – kai kuriais atvejais, jei liga susijusi su autoimuniniais procesais, skiriami kortikosteroidai ar kiti imunitetą slopinantys vaistai.


5. Simptominis gydymas – vaistai nuo tinimų (diuretikai), anemijos korekcija, mineralų ir elektrolitų pusiausvyros reguliavimas.


6. Inkstų nepakankamumo gydymas – ligai progresuojant gali prireikti dializės arba inksto transplantacijos.

Lėtinis glomerulonefritas laikui bėgant gali sukelti rimtų komplikacijų, jei liga nėra tinkamai kontroliuojama. Dažniausiai išsivysto arterinė hipertenzija, nes pažeisti inkstai sutrikdo kraujospūdžio reguliavimą.

Dėl nuolatinio baltymų netekimo atsiranda nefrozinis sindromas, pasireiškiantis dideliais tinimais, hipoproteinemija ir padidėjusia trombozių rizika.

Ligai progresuojant, vis labiau silpnėja inkstų funkcija, todėl išsivysto lėtinis inkstų nepakankamumas, kuris gali pereiti į galutinę stadiją ir reikalauti dializės ar transplantacijos.

Be to, dėl sutrikusios imuninės ir medžiagų apykaitos pusiausvyros didėja infekcijų ir širdies bei kraujagyslių ligų rizika.

Lėtinio glomerulonefrito visiškai išvengti ne visada įmanoma, nes dalis atvejų susiję su genetiniu polinkiu ar autoimuninėmis ligomis. Tačiau galima ženkliai sumažinti riziką ir sulėtinti ligos progresavimą.

Svarbiausia yra laiku gydyti ūminį glomerulonefritą ir infekcijas, ypač streptokokines kvėpavimo takų ar odos ligas, nes negydomos jos gali pereiti į lėtinę formą.

Didelę reikšmę turi kraujospūdžio kontrolė – reguliariai matuoti spaudimą ir, esant padidėjimui, gydytis.

Reikėtų vengti toksiškų medžiagų poveikio – riboti alkoholį, nenaudoti inkstams kenksmingų vaistų be gydytojo priežiūros.

Taip pat svarbu sveika mityba – riboti druską, vengti per daug baltymų, išlaikyti sveiką kūno svorį.

Profilaktiniai sveikatos patikrinimai padeda anksti nustatyti šlapimo ar kraujo pokyčius ir pradėti gydymą dar ankstyvoje stadijoje.