Lėtinis nefritas

1. Ilgalaikis uždegimas – dėl įvairių pažeidimų inkstuose išlieka lėtinis uždegiminis procesas.


2. Glomerulų ir kanalėlių pažeidimas – uždegimas pažeidžia pagrindines inksto funkcines struktūras, kurios atsakingos už filtraciją ir šlapimo gamybą.


3. Tarpinio audinio fibrozė – uždegimo vietoje kaupiasi jungiamasis audinys, kuris palaipsniui pakeičia normalų inkstų audinį.


4. Nefronų skaičiaus mažėjimas – sunaikinus vis daugiau inkstų vienetų (nefronų), sumažėja bendra inkstų funkcija.


5. Inkstų funkcijos silpnėjimas – prastėja kraujo filtracija, iš organizmo šalinama mažiau toksinų ir skysčių.


6. Lėtinis inkstų funkcijos nepakankamumas – progresuojant procesui, inkstai nebegali palaikyti normalių organizmo funkcijų.

Lėtinis nefritas atsiranda dėl ilgai trunkančių arba kartotinų inkstų pažeidimų, kurie palaiko uždegimą ir lemia laipsnišką audinio randėjimą. Dažniausios priežastys:

• Ne iki galo išgydytas ūminis nefritas – po ūminio inkstų uždegimo liekantys pokyčiai palaipsniui pereina į lėtinį procesą.


• Autoimuniniai sutrikimai – imuninė sistema klaidingai puola inkstų audinius (pvz., sergant sistemine raudonąja vilklige).


• Pasikartojančios infekcijos – ilgalaikės ar dažnos šlapimo takų infekcijos gali pažeisti inkstus ir sukelti nuolatinį uždegimą.


• Medžiagų apykaitos ligos – tokios kaip cukrinis diabetas ar podagra, kurios ilgainiui pažeidžia inkstų audinius.


• Toksiškas poveikis – ilgalaikis tam tikrų vaistų, cheminių medžiagų ar alkoholio vartojimas gali žaloti inkstus.


• Kitos lėtinės ligos – arterinė hipertenzija, inkstų kraujagyslių pažeidimai, įgimtos inkstų anomalijos.

Lėtinio nefrito simptomai dažniausiai vystosi palaipsniui ir ilgą laiką gali būti neryškūs:

• Bendras silpnumas ir nuovargis – dėl sumažėjusios inkstų funkcijos ir toksinų kaupimosi kraujyje.


• Galvos skausmai, prastas miegas, dėmesio stoka – susiję su lėtine intoksikacija.


• Patinimai (edemos) – pirmiausia aplink akis, vėliau kojose, dėl skysčių kaupimosi organizme.


• Padidėjęs kraujospūdis – vienas dažniausių požymių, nes inkstai reguliuoja kraujotaką ir skysčių balansą.


• Šlapimo pokyčiai – gali sumažėti šlapimo kiekis, pasikeisti jo spalva, atsirasti putų dėl baltymų.


• Odos pokyčiai – oda tampa sausesnė, blyškesnė ar gelsvesnė dėl medžiagų apykaitos sutrikimų.


• Progresuojant ligai – atsiranda dusulys, pykinimas, svorio kritimas, raumenų silpnumas.

Įtariant lėtinį nefritą, atliekami tyrimai, kurie padeda įvertinti inkstų struktūrą, funkciją ir uždegimo požymius:

1. Bendras šlapimo tyrimas – nustatomas baltymas, kraujo pėdsakai, cilindrai, leukocitai, kurie rodo inkstų pažeidimą.


2. Šlapimo nuosėdų mikroskopija – leidžia pamatyti eritrocitus, leukocitus, cilindrus.


3. Kraujo tyrimai – kreatinino, karbamido, šlapimo rūgšties kiekis parodo inkstų funkcijos būklę.


4. Glomerulų filtracijos greičio (GFG) skaičiavimas – įvertinama, kiek veikiančių nefronų likę.


5. Biocheminiai tyrimai – elektrolitai (Na, K, Ca, P), bendras baltymas, albuminai, cholesterolis.


6. Imunologiniai tyrimai – antikūnai (ANA, anti-DNA, ANCA) ir komplemento lygis padeda nustatyti autoimuninę kilmę.


7. Inkstų echoskopija (ultragarsas) – vertinama inkstų forma, dydis, audinio struktūra.


8. Inkstų biopsija – atliekama, kai reikia tiksliai patvirtinti diagnozę ir nustatyti uždegimo pobūdį bei pažeidimo mastą.

Lėtinio nefrito gydymas orientuotas į uždegimo kontrolę, inkstų funkcijos apsaugą ir komplikacijų prevenciją:

1. Gyvensenos korekcija – druskos ribojimas maiste, pakankamas skysčių balansas, subalansuota mityba su baltymų kiekio reguliavimu pagal inkstų būklę, rūkymo ir alkoholio atsisakymas.


2. Kraujospūdžio kontrolė – skiriami vaistai (pvz., AKF inhibitoriai, angiotenzino receptorių blokatoriai), nes hipertenzija spartina inkstų pažeidimą.


3. Uždegimo slopinimas – priklausomai nuo ligos priežasties, taikomi imunosupresiniai vaistai (gliukokortikoidai, citostatikai), jei yra autoimuninis procesas.


4. Baltymų kiekio šlapime mažinimas – vaistai, kurie padeda apsaugoti glomerulus (AKF inhibitoriai, ARB).


5. Komplikacijų valdymas – koreguojama anemija, elektrolitų disbalansas, kaulų mineralų apykaitos sutrikimai.


6. Infekcijų gydymas ir profilaktika – laiku gydomos šlapimo takų infekcijos, kurios gali bloginti inkstų būklę.


7. Reguliari kontrolė – kraujo ir šlapimo tyrimai, echoskopija, gydytojo nefrologo priežiūra.


8. Galutinė stadija – esant sunkiam inkstų funkcijos nepakankamumui, taikoma dializė ar inksto transplantacija.

Lėtinis nefritas ilgainiui sukelia įvairias komplikacijas, kurios susijusios su palaipsniui blogėjančia inkstų funkcija.

Pirmiausia vystosi arterinė hipertenzija, nes sutrikusi inkstų veikla skatina kraujospūdžio kilimą. Dėl baltymų netekimo su šlapimu atsiranda nefrozinis sindromas, kuris pasireiškia didelėmis edemomis, mažėjančiu baltymų kiekiu kraujyje ir padidėjusia trombozių rizika.

Progresuojant ligai, mažėjantis glomerulų filtracijos greitis lemia lėtinį inkstų funkcijos nepakankamumą, o galutinėje stadijoje – terminalinį inkstų nepakankamumą, kuriam reikalinga dializė ar transplantacija.

Dėl nuolat sutrikusios medžiagų apykaitos vystosi anemija, kaulų mineralų apykaitos sutrikimai (osteodistrofija), elektrolitų disbalansas. Negydomas ar progresuojantis lėtinis nefritas gali sukelti širdies ir kraujagyslių ligas – širdies nepakankamumą, insultą, miokardo infarktą.

Lėtinio nefrito visiškai išvengti ne visada įmanoma, bet galima gerokai sumažinti jo riziką ar sulėtinti progresavimą, jei imamasi tinkamų priemonių. Pirmiausia svarbu laiku gydyti ūminį nefritą ir šlapimo takų infekcijas, kad jos nepereitų į lėtinę formą.

Didelę reikšmę turi arterinės hipertenzijos ir cukrinio diabeto kontrolė, nes šios ligos stipriai žaloja inkstus. Prevencijai svarbi ir sveika gyvensena – subalansuota mityba, ribotas druskos vartojimas, pakankamas skysčių kiekis, atsisakymas rūkymo ir perteklinio alkoholio.

Reikėtų vengti ilgalaikio nefrotoksinių vaistų ar cheminių medžiagų vartojimo, nes jie pažeidžia inkstus. Itin svarbi yra reguliari profilaktinė sveikatos patikra – šlapimo ir kraujo tyrimai, kraujospūdžio matavimas, ypač žmonėms, turintiems rizikos veiksnių ar šeiminę inkstų ligų istoriją.