Marburgo virusinė liga

1. Viruso patekimas į organizmą – užsikrėtimas vyksta per kontaktą su užsikrėtusio asmens ar gyvūno kūno skysčiais, krauju ar audiniais, dažnai per pažeistą odą ar gleivines.


2. Viruso dauginimasis – virusas sparčiai dauginasi imuninėse ląstelėse, ypač makrofaguose ir monocituose, sukeldamas sisteminį uždegimą.


3. Viruso plitimas organizme – virusas plinta per kraują į įvairius organus, pažeidžia kraujagyslių endotelius, sukelia kraujavimo sutrikimus.


4. Imuninės sistemos reakcija – aktyvuojasi uždegiminiai procesai, kurie gali sukelti kraujagyslių pažeidimus, organų funkcijų sutrikimus ir kraujavimus.


5. Kraujavimo sindromas – dėl kraujagyslių pažeidimo ir sutrikusios kraujo krešėjimo sistemos atsiranda hemoragijos įvairiuose organuose ir audiniuose.


6. Organų nepakankamumas – progresuojant ligai, dėl uždegimo ir kraujavimo gali išsivystyti kelių organų funkcijų nepakankamumas.


7. Ligą gali lydėti mirtinas rezultatas, ypač be greitos ir tinkamos medicininės pagalbos.

Marburgo virusinės ligos eiga yra greita ir sunki, todėl ankstyvas ligos atpažinimas ir intensyvi gydymo priežiūra yra itin svarbūs.

Marburgo virusinė liga atsiranda dėl užsikrėtimo Marburgo virusu, kuris priklauso filovirusų šeimai ir perduodamas tiesioginio kontakto būdu su užsikrėtusio asmens ar gyvūno kūno skysčiais arba audiniais.

Pagrindinės priežastys:

• Viruso perdavimas per kūno skysčius – kraują, seiles, šlapimą, prakaitą, vėmimą, spermą ar kitus skysčius, kurie yra užteršti virusu.


• Kontaktas su užsikrėtusiais gyvūnais – dažnai užkratas perduodamas per netiesioginį kontaktą su laukiniais gyvūnais, tokiais kaip šikšnosparniai ar beždžionės, kurie yra viruso natūralūs nešiotojai.


• Žmonių tarpusavio perdavimas – tiesioginis kontaktas su sergančio asmens kūno skysčiais arba per kontaminuotus medicininius įrankius gali platinti infekciją.


• Nesaugios medicininės praktikos – blogos higienos sąlygos ligoninėse ar kitose sveikatos priežiūros įstaigose gali skatinti viruso plitimą.


• Geografiniai ir ekologiniai veiksniai – viruso paplitimas yra susijęs su tam tikromis Afrikos regionų ekosistemomis ir gyvūnų populiacijomis.

• Staigus aukštas karščiavimas – greitai kylantis temperatūros padidėjimas.


• Galvos skausmas ir raumenų skausmai – bendras kūno silpnumas ir skausmas.


• Pykinimas, vėmimas ir viduriavimas – dažni virškinimo trakto sutrikimai.


• Sąmonės sutrikimai – sumišimas, dirglumas ar net koma.


• Kraujavimai – iš nosies, dantenų, žarnyno, odos pūslių ir kitų vietų, dėl kraujagyslių pažeidimo.


• Odai būdingi bėrimai ir pūslelės – hemoraginiai bėrimai dažnai pasireiškia odoje ir gleivinėse.


• Sunku kvėpuoti ir širdies funkcijos sutrikimai – dėl sisteminio uždegimo ir organų pažeidimo.


• Organų funkcijų nepakankamumas – inkstų, kepenų ir kitų organų sutrikimai dėl viruso poveikio.

1. Viruso identifikavimas laboratorijoje – naudojant molekulinius metodus, tokius kaip PCR (polimerazės grandininė reakcija), nustatomas Marburgo viruso genetinis materialas.


2. Viruso kultivavimas – atliekamas specializuotuose laboratorijose, siekiant išskirti ir identifikuoti virusą.


3. Serologiniai tyrimai – atliekami siekiant nustatyti antikūnų prieš Marburgo virusą kiekį kraujyje, ypač vėlesnėse ligos stadijose.


4. Kraujo tyrimai – vertinama bendroji paciento būklė, įskaitant leukocitų, trombocitų kiekį, kraujo krešėjimo funkciją, kepenų ir inkstų funkciją.


5. Kiti laboratoriniai tyrimai – atliekami, norint įvertinti organų pažeidimą ir komplikacijas, pvz., biocheminiai kraujo tyrimai, uždegimo žymenys.


6. Epidemiologinis tyrimas – atliekamas siekiant nustatyti užsikrėtimo šaltinį ir prevencijos priemones.

Marburgo virusinė liga neturi specifinio antivirusinio gydymo, todėl gydymas yra simptominis ir palaikomasis, siekiant mažinti komplikacijų riziką ir palaikyti paciento gyvybines funkcijas.

1. Palaikomasis gydymas – įskaitant skysčių ir elektrolitų balansą, kraujospūdžio reguliavimą bei kvėpavimo funkcijos palaikymą.


2. Kraujo krešėjimo kontrolė – atliekama gydant kraujavimo komplikacijas, naudojant kraujo produktus ir krešėjimo faktorius.


3. Infekcijų prevencija ir gydymas – kadangi virusas slopina imuninę sistemą, svarbu kontroliuoti antrines bakterines ar grybelines infekcijas.


4. Intensyvi medicininė priežiūra – kritinėje ligos stadijoje dažnai reikalinga gydymas intensyvios terapijos skyriuje.


5. Izoliacija ir biosaugos priemonės – siekiant užkirsti kelią viruso plitimui tarp žmonių, būtina griežta paciento izoliacija ir personalo apsauga.


6. Tyrimai dėl eksperimentinių gydymo būdų – šiuo metu vyksta tyrimai su antivirusiniais preparatais ir imunoterapija, tačiau jie dar nėra plačiai prieinami.

Dažna ir pagrindinė komplikacija yra didelio masto kraujavimai (hemoragijos), kurios gali pasireikšti odos, gleivinių, vidaus organų ir smegenų kraujavimais.

Dėl kraujavimo ir viruso tiesioginio poveikio gali išsivystyti multi-organų nepakankamumas, įskaitant inkstų, kepenų ir plaučių funkcijų sutrikimus.

Ligos eiga dažnai komplikuojasi sunkia dehidratacija ir elektrolitų disbalansu dėl gausaus vėmimo ir viduriavimo.

Virusas slopina imuninę sistemą, todėl pacientai yra labai jautrūs antrinėms bakterinėms ar grybelinėms infekcijoms.

Gali išsivystyti sepsis – organizmo sisteminė uždegiminė reakcija, kuri dažnai baigiasi mirtimi.

Be to, hemoraginės karštinės dažnai sukelia ilgalaikius neurologinius pažeidimus tiems, kurie išgyvena ūmų ligos etapą.

Marburgo virusinė liga yra labai užkrečiama ir pavojinga, todėl pagrindinės prevencijos priemonės yra skirtos užkirsti kelią viruso plitimui ir sumažinti užsikrėtimo riziką.

Pirmiausia svarbu vengti kontakto su užsikrėtusių žmonių ar gyvūnų kūno skysčiais – krauju, seilėmis, šlapimu, vėmimu ar kitais skysčiais.

Naudoti tinkamas apsaugos priemones – pirštines, kaukes, apsauginius drabužius sveikatos priežiūros darbuotojams ar kitiems asmenims, kontaktuojantiems su galimai užsikrėtusiais.

Laikytis griežtų higienos taisyklių – reguliariai plauti rankas, dezinfekuoti paviršius ir medicinines priemones.

Kontroliuoti laukinius gyvūnus, ypač šikšnosparnius, kurie yra viruso nešiotojai, ir vengti jų buveinių.

Informuoti visuomenę apie ligos pavojų, perdavimo būdus ir prevencijos priemones.

Greitai izoliuoti ir gydyti užsikrėtusius asmenis, kad būtų sumažintas viruso plitimas bendruomenėje.