Mieloma

1. Genetiniai pokyčiai B limfocituose – tam tikri baltieji kraujo kūneliai įgyja mutacijų, kurios sutrikdo jų normalų vystymąsi.


2. Pakitusių plazminių ląstelių susidarymas – mutavę B limfocitai virsta nenormaliomis plazminėmis ląstelėmis, kurios nebegamina veiksmingų antikūnų.


3. Nekontroliuojamas plazmocitų dauginimasis kaulų čiulpuose – pažeistos ląstelės pradeda daugintis greičiau nei sveikos, išstumia normalias kraujo ląsteles.


4. Nenormalių baltymų (paraproteinų) gamyba – pakitusios plazminės ląstelės išskiria didelius kiekius netaisyklingų antikūnų, kurie neturi apsauginės funkcijos.


5. Organizmo sisteminis pažeidimas – ilgainiui pažeidžiami kaulai, inkstai, silpnėja imuninė sistema ir sutrinka kraujo gamyba.

Mielomos atsiradimo priežastys nėra iki galo aiškios, tačiau mokslininkai išskiria kelis pagrindinius rizikos veiksnius, galinčius turėti įtakos šios ligos išsivystymui:

• Genetiniai pokyčiai – dauguma mielomos atvejų susiję su genetinėmis mutacijomis plazminėse ląstelėse. Šios mutacijos lemia nenormalų ląstelių dauginimąsi ir paraproteinų gamybą.


• Amžius – mieloma dažniausiai diagnozuojama vyresniems nei 60 metų žmonėms. Su amžiumi didėja genetinių pažeidimų rizika organizme.


• Lytis ir rasė – dažniau serga vyrai nei moterys, taip pat didesnė rizika nustatyta afroamerikiečiams.


• Šeiminė predispozicija – turint artimų giminaičių, sirgusių mieloma ar kitomis kraujo ligomis, rizika šiek tiek padidėja.


• Ilgalaikis cheminių medžiagų poveikis – kontaktas su pesticidais, benzenais ar sunkiaisiais metalais gali padidinti riziką.


• Spinduliuotė – buvęs stiprus jonizuojančiosios spinduliuotės poveikis (pvz., radiacinės avarijos ar radioterapija) gali būti rizikos veiksnys.


• Lėtinė imuninės sistemos stimuliacija – kai kurios autoimuninės ligos ar lėtinės infekcijos gali sukelti ilgalaikį plazminių ląstelių aktyvumą, kuris ilgainiui didina mutacijų tikimybę.

Svarbu pažymėti, kad nė vienas šių veiksnių nėra tiesioginė priežastis – mieloma atsiranda dėl kelių veiksnių sąveikos, ir neretai tiksli priežastis lieka nežinoma.

• Kaulų skausmas (dažniausiai nugaroje ar šonkauliuose)


• Lengvi kaulų lūžiai


• Nuolatinis nuovargis


• Dažnos infekcijos


• Svorio kritimas


• Patinę kojos, mažai šlapimo (dėl inkstų pažeidimo)


• Troškulys, pykinimas (dėl padidėjusio kalcio)


• Kraujosruvos, kraujavimas


• Tirpimas ar silpnumas galūnėse

1. Bendras kraujo tyrimas – nustatoma mažakraujystė, trombocitų ar leukocitų sumažėjimas.


2. Kalcis kraujyje – padidėjęs kalcio kiekis (hiperkalcemija) gali rodyti kaulų irimą.


3. Kreatininas, šlapalo kiekis – vertinama inkstų funkcija.


4. Bendras baltymų ir albumino tyrimas – nustatomi baltymų pokyčiai kraujyje.


5. Elektroforezė (kraujyje ir šlapime) – ieškoma nenormalių baltymų (paraproteinų arba M baltymo).


6. Imunofiksacija – patvirtina ir tiksliai nustato paraproteino tipą.


7. Laisvųjų lengvųjų grandinių tyrimas – vertina baltymų fragmentus, kurie būdingi mielomai.


8. Kaulų čiulpų tyrimas (biopsija) – nustatomas plazminių ląstelių kiekis ir morfologija.


9. Rentgenas, KT, MRT ar PET – tikrinama dėl kaulų pažeidimų ar navikinių židinių.


10. Šlapimo tyrimas (Bence-Jones baltymai) – aptinkami lengvieji baltymų grandinės fragmentai, išskiriami su šlapimu.

Mieloma gydoma kompleksiškai, atsižvelgiant į ligos stadiją, paciento amžių, bendrą sveikatos būklę ir atsaką į ankstesnį gydymą. Tikslas – slopinti vėžines plazmines ląsteles, stabdyti ligos progresavimą ir pagerinti gyvenimo kokybę.

1. Chemoterapija – pagrindinis gydymo metodas, sunaikinantis vėžines ląsteles arba stabdantis jų augimą.


2. Tikslinė terapija – vaistai, veikiantys tik vėžines ląsteles (pvz., bortezomibas, lenalidomidas), su mažesniu poveikiu sveikoms ląstelėms.


3. Imunoterapija – stiprina imuninę sistemą kovoti su liga, kai kurie vaistai padeda atpažinti ir sunaikinti mielomos ląsteles.


4. Kortikosteroidai – dažnai naudojami kartu su kitais vaistais, slopina uždegimą ir naikina plazmines ląsteles.


5. Stambiųjų dozių chemoterapija su autologine kamieninių ląstelių transplantacija – jaunesniems ir stipresnės sveikatos pacientams taikomas intensyvesnis gydymas su kaulų čiulpų atstatymu.


6. Radioterapija – naudojama esant stipriam kaulų skausmui, lūžiams ar suspaustiems nervams, siekiant sumažinti simptomus.


7. Palaikomasis gydymas – skiriami bisfosfonatai (stiprina kaulus), eritropoetinas (kraujo gamybai), antibiotikai (infekcijų prevencijai), skysčių terapija (inkstų apsaugai).

Mieloma šiuo metu nelaikoma visiškai pagydoma liga, tačiau šiuolaikiniai gydymo metodai leidžia ją ilgam kontroliuoti, o pacientai gali gyventi kokybišką ir aktyvų gyvenimą daug metų.

Negydoma arba progresuojanti mieloma gali sukelti rimtų komplikacijų, kurios paveikia įvairias organizmo sistemas. Viena dažniausių yra kaulų pažeidimas – dėl intensyvaus kaulų ardymo vystosi osteoporozė ir padidėja lūžių rizika, net atliekant įprastus judesius.

Kartu dėl navikinių ląstelių išstūmimo iš kaulų čiulpų sutrinka kraujodara ir atsiranda mažakraujystė, sukelianti nuolatinį nuovargį, silpnumą ir dusulį.

Taip pat mieloma stipriai silpnina imuninę sistemą, todėl organizmas tampa pažeidžiamas ir dažnai pasireiškia pasikartojančios infekcijos, tokios kaip plaučių ar šlapimo takų uždegimai.

Dėl nenormalių baltymų kaupimosi gali sutrikti inkstų veikla, o kai kuriais atvejais išsivysto inkstų nepakankamumas. Kitas pavojingas reiškinys – hiperkalcemija, t. y. padidėjęs kalcio kiekis kraujyje, sukeliantis pykinimą, troškulį, širdies ritmo sutrikimus ir net sąmonės sutrikimus.

Ilgainiui gali atsirasti ir nervų pažeidimų, pasireiškiančių tirpimu, silpnumu ar net paralyžiumi, ypač jei vėžinės ląstelės spaudžia nugaros smegenis.

Mielomos visiškai išvengti neįmanoma, nes tiksli jos atsiradimo priežastis nėra žinoma, tačiau galima sumažinti riziką, stiprinant bendrą sveikatą ir vengiant žinomų rizikos veiksnių.

Pirmiausia svarbu stiprinti imuninę sistemą – tai padeda organizmui geriau tvarkytis su ląstelių pažeidimais ir galimomis mutacijomis. Tai pasiekiama laikantis subalansuotos mitybos, turtingos antioksidantais, reguliariai judant, pakankamai miegant ir vengiant ilgalaikio streso.

Taip pat svarbu vengti kenksmingų cheminių medžiagų, tokių kaip pesticidai, benzenai ar sunkieji metalai, su kuriais gali būti susiduriama darbo ar aplinkos sąlygomis. Rekomenduojama naudoti apsaugos priemones dirbant su toksiškomis medžiagomis ar spinduliuote.

Reguliarūs sveikatos patikrinimai, ypač vyresniame amžiuje arba turint šeimos narių, sirgusių kraujo ligomis, leidžia anksčiau pastebėti pokyčius kraujyje ar kaulų čiulpuose. Nors tai nėra prevencija tiesiogine prasme, ankstyvas nustatymas padeda išvengti sunkių komplikacijų.

Galiausiai, reikėtų vengti rūkymo, perteklinio alkoholio vartojimo ir nutukimo, nes tai prisideda prie lėtinių uždegimų ir silpnina organizmo apsaugines funkcijas.

Nors nė vienas iš šių veiksmų negarantuoja visiškos apsaugos nuo mielomos, jie padeda palaikyti stipresnę sveikatą ir sumažinti bendrą onkologinių ligų riziką.