Mikoplazminė kvėpavimo organų infekcija

1. Užkrato patekimas – Mycoplasma pneumoniae patenka į organizmą oro lašeliniu būdu, įkvėpus užkrėstų seilių ar gleivių dalelių.


2. Prisijungimas prie gleivinės – bakterija prisitvirtina prie kvėpavimo takų epitelio ląstelių paviršiaus specialiomis adhezijos struktūromis.


3. Epitelio pažeidimas – bakterijos išskiria toksinus ir fermentus, kurie pažeidžia ląstelių membranas, trikdo virpamojo epitelio funkciją.


4. Uždegiminė reakcija – imuninė sistema reaguoja į infekciją, sukeldama vietinį uždegimą kvėpavimo takuose.


5. Infekcijos plitimas – uždegimas gali apsiriboti viršutiniais kvėpavimo takais arba išplisti į apatinius, sukelti bronchitą ar net plaučių uždegimą.


6. Imuninės sistemos kontrolė arba užsitęsimas – daugeliu atvejų organizmas palaipsniui pašalina bakteriją, tačiau kai kuriems asmenims infekcija gali užsitęsti dėl sukėlėjo gebėjimo išvengti visiško imuninės sistemos sunaikinimo.

• Artimas kontaktas su sergančiuoju – užsikrėtimas įvyksta įkvėpus ore esančių užkrėstų seilių ar gleivių mikrodalelių.


• Uždaros patalpos ir kolektyvai – infekcija lengviau plinta mokyklose, kariuomenėje, globos įstaigose.


• Silpnesnė imuninė sistema – organizmo atsparumo sumažėjimas dėl ligų, streso, mitybos nepakankamumo ar kitų priežasčių.


• Sezoniniai veiksniai – dažnesnis paplitimas rudenį ir žiemą dėl didesnio žmonių susibūrimo uždarose patalpose.


• Ilgesnis glaudus bendravimas – šeimos narių ar kambario draugų tarpusavio užkrato perdavimas.

• Užsitęsęs sausas kosulys – dažnai varginantis, stiprėjantis naktį.


• Gerklės skausmas – dėl viršutinių kvėpavimo takų gleivinės sudirginimo.


• Nedidelis karščiavimas – dažniausiai 37,5–38,5 °C.


• Nuovargis ir silpnumas – bendros savijautos pablogėjimas.


• Galvos skausmas – lydintis kitus simptomus.


• Sloga arba nosies užgulimas – ne visada pasireiškia.


• Dusulys ar krūtinės skausmas – dažniau esant apatinių kvėpavimo takų pažeidimui ar plaučių uždegimui.

1. Kraujo serologiniai tyrimai – nustatomi specifiniai Mycoplasma pneumoniae IgM ir IgG antikūnai, padedantys įvertinti infekcijos stadiją.


2. PGR (polimerazės grandininės reakcijos) tyrimas – aptinkama bakterijos DNR iš nosiaryklės tepinėlio, leidžianti patvirtinti diagnozę.


3. Krūtinės ląstos rentgenograma – vertinamas plaučių audinio pažeidimas, ypač jei įtariamas plaučių uždegimas.


4. Bendras kraujo tyrimas – uždegimo aktyvumo įvertinimui, nustatant leukocitų kiekį ir kitus rodiklius.


5. Kvėpavimo funkcijos tyrimai – gali būti atliekami, jei pasireiškia dusulys ar užsitęsęs kosulys.

1. Antibiotikų terapija – kadangi Mycoplasma pneumoniae neturi ląstelės sienelės, neveiksmingi beta laktaminiai antibiotikai (pvz., penicilinai). Dažniausiai skiriami makrolidai (azitromicinas, klaritromicinas), tetraciklinai (doksiciklinas) arba fluorokvinolonai (suaugusiesiems).


2. Simptominis gydymas – karščiavimą mažinantys vaistai (paracetamolis, ibuprofenas), priemonės kosuliui švelninti.


3. Poilsis ir skysčių vartojimas – organizmui atsistatyti ir infekcijai įveikti.


4. Kvėpavimo takų drėkinimas – įkvepiami garai, drėkintuvai, kad sumažėtų gleivinės dirginimas.


5. Komplikacijų gydymas – plaučių uždegimo ar kitų komplikacijų atvejais gali prireikti ilgesnės antibiotikų terapijos ir stebėjimo.

Mikoplazminė kvėpavimo organų infekcija gali sukelti įvairias komplikacijas, ypač jei nėra tinkamai gydoma arba pacientas turi nusilpusią imuninę sistemą.

Dažniausia yra plaučių uždegimas, kuris gali būti užsitęsęs ir lydimas stipraus kosulio bei nuovargio.

Kai kuriais atvejais pasireiškia bronchitas ar bronchiolitas, sukeliantis kvėpavimo apsunkinimą.

Retesnės, bet rimtesnės komplikacijos yra pleuritas (pleuros uždegimas) ir kvėpavimo nepakankamumas.

Už kvėpavimo takų ribų gali pasireikšti vidaus organų pažeidimai, pvz., miokarditas, perikarditas ar hepatitas.

Neurologinės komplikacijos – encefalitas, meningitas, periferinė neuropatija – pasitaiko retai, bet gali būti pavojingos gyvybei.

Kai kuriems pacientams išsivysto odos bėrimai ar sąnarių uždegimas dėl imuninės sistemos reakcijos į infekciją.

Mikoplazminės kvėpavimo organų infekcijos galima išvengti taikant bendras kvėpavimo takų infekcijų prevencijos priemones.

Svarbu laikytis rankų higienos, ypač po kontakto su sergančiais asmenimis ar paviršiais, kuriuos jie galėjo liesti.

Reikėtų vengti artimo kontakto su sergančiaisiais ir nedalyvauti dideliuose susibūrimuose infekcijų protrūkių metu.

Kosint ar čiaudint būtina uždengti burną ir nosį servetėle arba sulenkta alkūne, kad sumažėtų užkrato plitimas.

Patartina stiprinti imunitetą – subalansuota mityba, pakankamas poilsis, reguliarus fizinis aktyvumas.

Uždarose patalpose pravartu užtikrinti gerą vėdinimą, ypač kolektyvuose, kur infekcija gali plisti greitai.