Mitralinio vožtuvo prolapsas

1. Įgimti jungiamojo audinio pakitimai – vožtuvo lapeliai tampa elastingi, išvešėję ar storesni.


2. Įgyti pažeidimai – po reumatinės ligos, infekcinio endokardito, miokardo infarkto ar degeneracinių procesų.


3. Sausgyslinių stygų pailgėjimas ar silpnėjimas – vožtuvo lapeliai blogiau fiksuojami prie kairiojo skilvelio.


4. Sistolės metu padidėjęs slėgis – kairiajame skilvelyje stumia lapelius į kairįjį prieširdį.


5. Vožtuvo prolabavimas – lapeliai išlinksta į prieširdžio ertmę.


6. Mitralinė regurgitacija – dalies kraujo grįžimas į kairįjį prieširdį.

• Įgimti jungiamojo audinio defektai – vožtuvo lapeliai sudaryti iš silpnesnio jungiamojo audinio, kuris labiau išsitempia; būdinga sergant Marfano sindromu, Ehlerso–Danlos sindromu.


• Degeneraciniai pakitimai – su amžiumi vožtuvo audinys storėja, tampa „glebus“, vadinama miksomatozine degeneracija.


• Reumatinė liga – po persirgtos reumatinės karštinės vožtuvas gali deformuotis, lapeliai tampa nelygūs ir nevisiškai užsidaro.


• Infekcinis endokarditas – infekcija pažeidžia vožtuvo lapelius ar sausgyslines stygas, todėl jie nebelaiko tinkamos padėties.


• Išeminis širdies pažeidimas – miokardo infarkto metu gali plyšti arba susilpnėti papiliariniai raumenys ar stygos, dėl to lapeliai prolapsuoja.


• Krūtinės ląstos deformacijos ir kiti anatominiai veiksniai – pavyzdžiui, esant krūtinkaulio įdubimui (pectus excavatum) ar išlenktam stuburui (skoliozei), dažniau nustatomas prolapsas.

Trumpai – MVP atsiranda todėl, kad vožtuvo lapeliai arba jų atraminės struktūros (stygos, papiliariniai raumenys) tampa silpni, pailgėję ar pažeisti, todėl sistolės metu jie neišlaiko normalios padėties ir išsigaubia į prieširdį.

Mitralinio vožtuvo prolapso požymiai gali būti labai įvairūs – nuo visai nejaučiamų iki ryškių nusiskundimų.

• Dažnai besimptomė eiga – daugeliui žmonių prolapsas aptinkamas atsitiktinai atliekant echoskopiją ar klausant širdį.


• Širdies ūžesys – tipinis auskultacinis požymis yra sistolinis klik'as (spragtelėjimas) ir/arba vėlyvas sistolinis ūžesys dėl regurgitacijos.


• Širdies plakimo pojūtis (palpitacijos) – pacientai jaučia permušimus, dažną ar nereguliarų ritmą.


• Skausmas krūtinėje – dažniausiai bukas ar spaudžiantis, nebūtinai susijęs su fiziniu krūviu, labiau panašus į neurovegetacinės kilmės skausmą.


• Dusulys – ypač jei yra mitralinė regurgitacija, pasireiškia fizinio krūvio metu.


• Nuovargis, silpnumas – dėl sumažėjusio efektyvaus širdies darbo.


• Galvos svaigimas ar sinkopė – rečiau, susiję su ritmo sutrikimais ar autonominės nervų sistemos disbalansu.

Įtariant mitralinio vožtuvo prolapsą, svarbu įvertinti tiek klinikinius požymius, tiek objektyviai patvirtinti diagnozę instrumentiniais tyrimais.

1. Echokardiografija (širdies echoskopija) – pagrindinis tyrimas; leidžia tiesiogiai pamatyti vožtuvo lapelių prolapsą, įvertinti regurgitacijos laipsnį, stygų būklę, skilvelių ir prieširdžių dydį bei funkciją.


2. Elektrokardiograma (EKG) – gali rodyti ritmo sutrikimus, repoliarizacijos pakitimus, tačiau dažnai būna normali.


3. 24 val. Holterio monitoravimas – vertina paros širdies ritmą, nustato aritmijas, kurios gali lydėti prolapsą.


4. Fonokardiografija – objektyviai užfiksuoja sistolinį klik’ą ir ūžesį (dabar rečiau taikoma, daugiau istorinė reikšmė).


5. Krūvio mėginiai (veloergometrija, streso testas) – parodo fizinio krūvio toleranciją, išryškina aritmijas ar išprovokuoja tipinius simptomus.


6. Krūtinės ląstos rentgenograma – vertinama širdies šešėlio konfigūracija, plaučių kraujotaka (naudinga esant stambesnei regurgitacijai).

1. Be simptomų ir be reikšmingos regurgitacijos – specifinio gydymo nereikia, atliekama tik periodinė kardiologo priežiūra ir echokardiografijos kontrolė.


2. Gyvensenos korekcija – rekomenduojama vengti perteklinio kofeino, alkoholio, streso; fizinis aktyvumas dažniausiai leidžiamas, išskyrus sunkią regurgitaciją ar aritmijas.


3. Medikamentinis gydymas – beta adrenoblokatoriai palpitacijoms ir tachikardijai mažinti, antiaritminiai vaistai esant pavojingoms aritmijoms, antikoaguliantai prieširdžių virpėjimo ar tromboembolijų rizikos atvejais.


4. Antibiotikų profilaktika – taikoma tik pacientams, turintiems didelę infekcinio endokardito riziką (pvz., jau persirgusiems endokarditu ar turintiems protezuotą vožtuvą).


5. Chirurginis gydymas – esant sunkiai mitralinei regurgitacijai ar širdies funkcijos blogėjimui; atliekama vožtuvo plastika arba protezavimas.

Mitralinio vožtuvo prolapsas dažniausiai yra gerybinė būklė, tačiau daliai pacientų gali sukelti rimtų pasekmių. Viena svarbiausių – mitralinė regurgitacija, kai dalis kraujo sistolės metu grįžta į kairįjį prieširdį, dėl ko ilgainiui gali vystytis prieširdžio ir skilvelio išsiplėtimas bei širdies nepakankamumas.

Kitas galimas padarinys – aritmijos, ypač skilvelinės ekstrasistolės, prieširdžių virpėjimas ar net pavojingos skilvelinės tachiaritmijos, galinčios sukelti sinkopę ar staigią mirtį.

Retesnė, bet pavojinga komplikacija yra infekcinis endokarditas, kai pažeistas vožtuvas tampa infekcijos židiniu. Dėl kraujo sąstovio prieširdyje ir ritmo sutrikimų gali formuotis tromboembolijos, sukeliančios insultą ar kitų organų išemiją. Taip pat, ypač progresuojant regurgitacijai, gali išsivystyti širdies nepakankamumas su dusuliu, fizinio krūvio netoleravimu ir edemomis.

Mitralinio vožtuvo prolapsas dažniausiai yra susijęs su įgimtais jungiamojo audinio ypatumais, todėl jo visiškai išvengti neįmanoma. Tačiau galima sumažinti komplikacijų riziką ir užkirsti kelią ligos progresavimui.

Svarbiausia – reguliari kardiologo priežiūra ir echokardiografinė kontrolė, kad laiku būtų nustatyti pokyčiai. Didelę reikšmę turi sveika gyvensena – pakankamas fizinis aktyvumas be per didelio krūvio, žalingų įpročių (rūkymo, perteklinio alkoholio, kofeino) vengimas, subalansuota mityba.

Siekiant išvengti komplikacijų, svarbu gydyti infekcijas, ypač gerklės (streptokokines), kurios gali lemti reumatines komplikacijas, bei laikytis burnos higienos, kad sumažėtų infekcinio endokardito rizika.

Esant ritmo sutrikimams ar kitoms širdies problemoms, būtina laiku vartoti paskirtus vaistus ir nevengti kontrolinių vizitų. Taigi, MVP visiškai užkirsti kelio negalima, bet tinkama priežiūra, sveikas gyvenimo būdas ir rizikos veiksnių vengimas padeda išlaikyti ligos eigą gerybinę.