Moterų nevaisingumas

1. Menstruacinio ciklo sutrikimai – dėl hormonų pusiausvyros pokyčių neįvyksta reguliarus kiaušinėlio brendimas.


2. Ovuliacijos nebuvimas arba nepakankamumas – kiaušinėlis nesubręsta arba neišsiskiria, todėl neįmanomas apvaisinimas.


3. Kiaušintakių pažeidimas ar nepraeinamumas – apvaisintas kiaušinėlis negali pasiekti gimdos.


4. Gimdos gleivinės pokyčiai – endometriumas tampa netinkamas apvaisintam kiaušinėliui įsitvirtinti.


5. Implantacijos sutrikimas – net jei kiaušinėlis apvaisinamas, jis neprisitvirtina gimdoje.


6. Nėštumo nesivystymas – dėl funkcinių ar struktūrinių priežasčių nėštumas nutrūksta ankstyvoje stadijoje.

Moterų nevaisingumas atsiranda dėl įvairių veiksnių, kurie sutrikdo kiaušinėlio brendimą, apvaisinimą ar jo įsitvirtinimą gimdoje. Pagrindinės priežastys:

• Hormoniniai sutrikimai – policistinių kiaušidžių sindromas (PKS), skydliaukės ligos, hiperprolaktinemija, kurie trukdo ovuliacijai.


• Kiaušintakių pažeidimai – uždegimai, infekcijos (pvz., chlamidiozė), sąaugos po operacijų ar endometriozės, dėl kurių kiaušinėlis negali pasiekti gimdos.


• Gimdos patologijos – miomos, polipai, įgimtos anomalijos ar gimdos gleivinės pažeidimai, trukdantys implantacijai.


• Endometriozė – audinio, panašaus į gimdos gleivinę, išplitimas už gimdos ribų, sukeliantis uždegimą ir sąaugas.


• Amžius – su metais mažėja kiaušidžių rezervas ir kiaušinėlių kokybė, didėja chromosominių pakitimų rizika.


• Imuniniai veiksniai – kai organizmas klaidingai atpažįsta spermatozoidus ar embrioną kaip svetimą ir juos atmeta.


• Gyvensenos veiksniai – rūkymas, alkoholio vartojimas, nutukimas, nepakankama mityba, stresas.


• Neaiškios (idiopatinės) priežastys – daliai moterų nepavyksta nustatyti aiškaus nevaisingumo šaltinio.

Moterų nevaisingumo požymiai dažniausiai būna subtilūs ir ne visada aiškiai juntami, tačiau galima pastebėti kelis pagrindinius:

• Nepavyksta pastoti – nors lytiniai santykiai reguliariai vyksta bent 12 mėnesių be apsaugos priemonių.


• Menstruacijų ciklo sutrikimai – nereguliarios, labai retos ar išvis neatsirandančios mėnesinės, gausios ar labai silpnos išskyros.


• Ovuliacijos požymių nebuvimas – nesikeičia kūno bazinė temperatūra, nėra gimdos kaklelio gleivių pokyčių ciklo metu.


• Pasikartojantys persileidimai – jei pastojama, bet nėštumas nesivysto arba nutrūksta anksti.


• Simptomai, rodantys galimas gretutines ligas – dubens skausmas, galintis reikšti endometriozę, nepaaiškinamas svorio augimas, plaukuotumo pokyčiai, rodantys hormonų disbalansą.

Įtariant moters nevaisingumą, atliekami tyrimai, padedantys įvertinti hormoninę sistemą, kiaušidžių funkciją, kiaušintakių ir gimdos būklę:

1. Anamnezė ir klinikinis įvertinimas – išsiaiškinama menstruacijų istorija, persileidimai, gretutinės ligos, gyvensena.


2. Hormonų tyrimai – FSH, LH, estradiolis, progesteronas, prolaktinas, skydliaukės hormonai, AMH (kiaušidžių rezervui).


3. Ovuliacijos stebėjimas – bazinės kūno temperatūros matavimas, progesterono tyrimas 21 ciklo dieną, ovuliacijos testai.


4. Ultragarsinis tyrimas (echoskopija) – vertinamos kiaušidės, folikulų brendimas, gimdos struktūra, polipai ar miomos.


5. Histerosalpingografija (HSG) – rentgeninis tyrimas su kontrastu, skirtas kiaušintakių praeinamumui patikrinti.


6. Histeroskopija – atliekama gimdos ertmės apžiūrai, polipų ar sąaugų nustatymui.


7. Laparoskopija – invazinis tyrimas, leidžiantis įvertinti dubens organus, nustatyti endometriozę, sąaugas.


8. Imuniniai ir genetiniai tyrimai – atliekami, jei įtariami imuniniai ar genetiniai nevaisingumo veiksniai.

Moterų nevaisingumas gydomas priklausomai nuo nustatytos priežasties, dažnai taikant kelis metodus kartu:

1. Hormonų terapija – skiriama, jei nevaisingumą sukelia ovuliacijos sutrikimai; gali būti naudojami vaistai ovuliacijai skatinti ar hormonų pusiausvyrai atkurti.


2. Chirurginis gydymas – taikomas esant kiaušintakių nepraeinamumui, sąaugoms, endometriozei, gimdos polipams ar miomoms.


3. Gyvensenos korekcija – rekomenduojama mažinti svorį, atsisakyti rūkymo, alkoholio, reguliuoti mitybą ir stresą, nes tai gerina vaisingumą.


4. Pagalbinio apvaisinimo metodai – intrauterinė inseminacija (IUI), kai spermatozoidai įvedami į gimdą, arba in vitro fertilizacija (IVF), kai kiaušinėlis apvaisinamas laboratorijoje ir įsodinamas į gimdą.


5. Imunologinis ar genetinis gydymas – taikomas, jei nustatomi imuniniai sutrikimai ar genetinės priežastys.


6. Kompleksinė priežiūra – bendradarbiaujant su ginekologu, endokrinologu, imunologu, kartais psichologu, kad būtų sprendžiami visi nevaisingumą lemiantys veiksniai.

Moterų nevaisingumas, nors tiesiogiai nėra gyvybei pavojinga būklė, gali sukelti įvairių komplikacijų, kurios paveikia tiek fizinę, tiek emocinę bei socialinę sveikatą. Ilgainiui išryškėja psichologinės pasekmės – didėjantis nerimas, stresas, depresija, sumažėjusi savivertė, neretai kylantys santykių sunkumai ar net socialinė izoliacija.

Medicininės komplikacijos dažniausiai susijusios su gydymo procesu – hormonų terapija gali sukelti kiaušidžių hiperstimuliacijos sindromą, chirurginės intervencijos didina infekcijų ar sąaugų riziką, o pagalbinio apvaisinimo metodai kartais lemia daugiavaisį nėštumą.

Be to, ilgalaikis nevaisingumas gali paskatinti priklausomybę nuo gydymo – nuolatinį psichologinį spaudimą ir pervargimą dėl nesibaigiančių bandymų pastoti. Socialiniu lygmeniu ši būklė gali sukelti šeiminių konfliktų ir santykių nutrūkimą, nes nevaisingumas dažnai siejamas su kaltės, gėdos jausmais ar visuomenės spaudimu.

• Laiku gydyti ginekologines ligas – infekcijas, uždegimus, endometriozę, kad nebūtų pažeisti kiaušintakiai ar gimda.


• Rūpintis lytine sveikata – naudoti apsaugą nuo lytiškai plintančių infekcijų, atlikti reguliarius ginekologinius patikrinimus.


• Stebėti ir reguliuoti hormonų pusiausvyrą – tikrintis skydliaukės, prolaktino, kitų hormonų rodiklius, ypač jei yra menstruacijų sutrikimų.


• Palaikyti sveiką gyvenseną – subalansuota mityba, reguliarus fizinis aktyvumas, streso valdymas, pakankamas miegas.


• Vengti žalingų įpročių – nerūkyti, nevartoti alkoholio ir narkotinių medžiagų.


• Laikytis sveiko svorio – antsvoris ar per mažas svoris gali trikdyti ovuliaciją.


• Stebėti reprodukcinį amžių – planuoti nėštumą anksčiau, nes su amžiumi mažėja kiaušidžių rezervas ir didėja nevaisingumo rizika.


• Reguliariai tikrintis pas ginekologą – profilaktiniai vizitai leidžia anksti nustatyti galimas problemas.

Vis dėlto, svarbu suprasti, kad ne visada įmanoma visiškai išvengti moterų nevaisingumo, nes tam didelę įtaką turi genetiniai, įgimti ar nuo mūsų nepriklausantys biologiniai veiksniai. Tačiau tinkama profilaktika gali reikšmingai sumažinti riziką.