Nėščiųjų pielonefritas

1. Bakterijų patekimas į šlapimo takus – mikroorganizmai, dažniausiai iš apatinių šlapimo takų ar tarpvietės, patenka į šlaplę ir šlapimo pūslę.


2. Šlapimo takų infekcijos išplitimas – dėl nėštumo metu vykstančių hormoninių ir anatominių pokyčių (šlapimtakių išsiplėtimo, sulėtėjusios šlapimo tėkmės) bakterijos lengviau kyla aukštyn.


3. Inkstų geldelių ir audinių pažeidimas – bakterijos pasiekia inkstus, sukelia jų geldelių, kanalėlių ir aplinkinių audinių uždegimą.


4. Uždegiminės reakcijos sustiprėjimas – organizmas pradeda aktyviai kovoti su infekcija, atsiranda bendros ir vietinės uždegimo apraiškos.


5. Galimos komplikacijos – negydoma ar sunkiai valdoma infekcija gali sukelti inkstų funkcijos sutrikimus ir paveikti nėštumo eigą.

Nėščiųjų pielonefritas atsiranda dėl šlapimo takų infekcijos, kuri nėštumo metu lengviau plinta į viršutinius šlapimo takus dėl anatominių ir hormoninių pokyčių. Pagrindinės priežastys ir rizikos veiksniai gali būti:

• Hormoniniai pokyčiai – padidėjęs progesterono kiekis atpalaiduoja šlapimtakių raumenis, todėl sulėtėja šlapimo tėkmė.


• Mechaninis spaudimas – auganti gimda spaudžia šlapimtakius ir šlapimo pūslę, sukeldama šlapimo sąstovį.


• Dažnesnės bakterinės infekcijos – nėštumo metu padidėja polinkis į šlapimo takų infekcijas, ypač dėl susilpnėjusio imuniteto.


• Asimptominė bakteriurija – bakterijų buvimas šlapime be simptomų, kuri negydoma gali pereiti į pielonefritą.


• Ankstesnės šlapimo takų ligos – cistitas, uretritas ar buvusios inkstų infekcijos didina riziką.


• Šlapimo takų anatomijos ypatumai – įgimtos ar įgytos struktūrinės anomalijos, apsunkinančios šlapimo nutekėjimą.

• Aukšta kūno temperatūra – dažniausiai virš 38 °C.


• Šaltkrėtis – staigus drebulys kartu su temperatūros pakilimu.


• Skausmas juosmens srityje – dažniau vienoje pusėje, gali plisti į pilvą ar kirkšnį.


• Dažnas ir skausmingas šlapinimasis – kartu su deginimo pojūčiu.


• Šlapimo spalvos ir kvapo pakitimai – gali būti drumstas, su kraujo priemaišomis ar aštresnio kvapo.


• Pykinimas ir vėmimas – dėl organizmo reakcijos į infekciją.


• Bendras silpnumas ir nuovargis – lydintis uždegiminį procesą.


• Padidėjęs pulsas – galintis rodyti organizmo kovą su infekcija ar pradinį intoksikacijos etapą.

1. Bendras šlapimo tyrimas – nustatomas leukocitų, eritrocitų, baltymų, bakterijų buvimas.


2. Šlapimo pasėlis – identifikuoja bakterijų rūšį ir jų jautrumą antibiotikams.


3. Bendras kraujo tyrimas – vertinamas leukocitų kiekis ir uždegimo požymiai.


4. C-reaktyvinio baltymo (CRB) tyrimas – uždegiminės reakcijos aktyvumo įvertinimui.


5. Inkstų funkcijos tyrimai – kreatinino, šlapalo koncentracija kraujyje.


6. Inkstų ir šlapimo takų ultragarsas – nustato inkstų dydį, struktūrą, galimus uždegiminius pakitimus ar šlapimo sąstovį.


7. Vaisiaus būklės įvertinimas – ultragarsinis tyrimas, širdies tonų stebėjimas (kardiotokografija), siekiant užtikrinti vaisiaus saugumą.

Nėščiųjų pielonefritas gydomas kompleksiškai, siekiant pašalinti infekciją, apsaugoti motinos inkstų funkciją ir užkirsti kelią neigiamam poveikiui vaisiui.

1. Stacionarinis gydymas – dauguma pacienčių gydomos ligoninėje, kad būtų galima nuolat stebėti motinos ir vaisiaus būklę.


2. Antibiotikų terapija – skiriami nėštumui saugūs plataus spektro antibiotikai, vėliau gydymas koreguojamas pagal pasėlio rezultatus.


3. Skysčių terapija – pakankamas intraveninis skysčių kiekis padeda palaikyti šlapimo tėkmę ir išplauti bakterijas.


4. Skausmo ir temperatūros kontrolė – skiriami nėštumui saugūs nuskausminamieji ir karščiavimą mažinantys vaistai.


5. Padėties terapija – rekomenduojama gulėti ant priešingos pusės nei pažeistas inkstas, siekiant pagerinti šlapimo nutekėjimą.


6. Komplikacijų prevencija – nuolatinė motinos gyvybinių funkcijų, kraujo ir šlapimo rodiklių stebėsena, vaisiaus būklės kontrolė.


7. Poūmio laikotarpio priežiūra – tęsiamas profilaktinis gydymas, kad būtų išvengta atkryčio iki nėštumo pabaigos.

Nėščiųjų pielonefritas gali sukelti rimtų komplikacijų tiek motinai, tiek vaisiui.

Motinai ši būklė gali lemti sepsį, kai infekcija patenka į kraują ir sukelia gyvybei pavojingą sisteminę reakciją.

Gali išsivystyti ūminis inkstų nepakankamumas, dėl kurio sutrinka inkstų gebėjimas filtruoti kraują ir pašalinti toksinus.

Ilgalaikis uždegimas gali paskatinti lėtinio pielonefrito arba inkstų randėjimo vystymąsi.

Taip pat galimas inkstų abscesų formavimasis ar infekcijos išplitimas į aplinkinius audinius.

Vaisiui nėščiųjų pielonefritas kelia riziką priešlaikiniam gimdymui, mažam gimimo svoriui, intrauteriniam augimo sulėtėjimui ir net intrauterinei infekcijai.

Sunkiais atvejais gali padidėti naujagimio mirtingumo rizika.

Norint išvengti nėščiųjų pielonefrito, svarbu rūpintis šlapimo takų sveikata ir užkirsti kelią infekcijų plitimui nėštumo metu.

Reikėtų gerti pakankamai skysčių, kad šlapimas nesustingtų ir bakterijos būtų pašalinamos iš šlapimo takų.

Būtina reguliariai šlapintis, vengti ilgai sulaikyti šlapimą, ypač prieš miegą ir po lytinių santykių.

Svarbu laiku gydyti apatinių šlapimo takų infekcijas bei atlikti nėščiosioms rekomenduojamus šlapimo tyrimus, kad būtų galima anksti nustatyti ir gydyti besimptomę bakteriuriją.

Reikėtų laikytis tinkamos higienos – šlapinantis ar po tuštinimosi valyti iš priekio į galą, dėvėti medvilninius apatinius, vengti aptemptų drabužių.

Naudinga stiprinti imunitetą subalansuota mityba, pakankamu poilsiu ir fiziniu aktyvumu, pritaikytu nėščiosioms.

Taip pat svarbu reguliariai lankytis pas gydytoją, kad būtų galima anksti pastebėti bet kokius šlapimo sistemos pakitimus.