Niežai

Niežų atsiradimo eiga vyksta keliais etapais nuo užsikrėtimo iki matomų simptomų išsivystymo. Ši eiga tiesiogiai susijusi su niežinės erkės įsiskverbimu į odą ir organizmo imuninės reakcijos stiprėjimu. Pagrindiniai etapai:

1. Užsikrėtimas. Liga perduodama ilgalaikio tiesioginio odos kontakto metu su sergančiuoju (pvz., miegant vienoje lovoje, gyvenant kartu). Rečiau – per drabužius ar patalynę, jei erkės dar gyvos.


2. Erkės įsiskverbimas į odą. Patelė per kelias valandas ar dienas prasiskverbia į viršutinį odos sluoksnį (raginį sluoksnį) ir pradeda kasti siaurus, paviršinius tunelius.


3. Kiaušinėlių dėjimas ir dauginimasis. Kasdien erkė padeda po kelis kiaušinėlius, iš kurių per 3–4 dienas išsirita lervos, o po maždaug 10–14 dienų jos virsta suaugusiomis erkėmis.


4. Imuninės sistemos reakcija. Po 2–6 savaičių nuo užsikrėtimo organizmas pradeda reaguoti į erkės baltymus, išskyras ir išmatas – atsiranda stiprus niežėjimas ir odos bėrimai.


5. Ligos progresavimas (be gydymo). Negydant, erkės dauginasi toliau ir pažeidžia vis daugiau odos plotų. Niežėjimas stiprėja, ypač naktį. Nuolatinis kasymasis gali sukelti odos pažeidimus ir antrines bakterines infekcijas.

Pirmą kartą užsikrėtus simptomai atsiranda po kelių savaičių, tačiau pakartotinio kontakto atveju požymiai gali pasireikšti per kelias dienas.

• Tiesioginis odos kontaktas su sergančiu žmogumi. Dažniausias būdas – artimas fizinis kontaktas: šeimoje, tarp partnerių, vaikų kolektyvuose. Erkė nepersiduoda per trumpą prisilietimą – reikia ilgalaikio kontakto.


• Bendras miegojimas arba gyvenimas kartu. Miegant vienoje lovoje ar gyvenant bendrose patalpose, ypač kai nėra galimybės keisti patalynės ar rūbų, erkės lengvai plinta tarp žmonių.


• Kontaktas su užkrėstais daiktais. Rečiau, bet įmanoma užsikrėsti per užkrėstą patalynę, drabužius, rankšluosčius ar minkštus baldus, jei erkės išgyveno ne kūno paviršiuje (iki 2–3 dienų).


• Gyvenimas perpildytose ar blogai higieną palaikančiose sąlygose. Dažniau pasitaiko globos namuose, slaugos įstaigose, nakvynės vietose ar kalėjimuose, kur sudėtinga palaikyti švarą.


• Silpnas imunitetas. Sergant tam tikromis ligomis (pvz., ŽIV, onkologinėmis ligomis), gali išsivystyti sunkesnė niežų forma – „norvegiški niežai“, kuri yra ypač užkrečiama.

• Stiprus, nuolatinis niežėjimas. Ypač sustiprėja vakare ir naktį, trukdo miegui, vargina psichologiškai.


• Smulkūs, rausvi bėrimai. Mazgeliai, pūlinukai ar įbrėžimai – dažniausiai ant rankų tarpupirščių, riešų, alkūnių, juosmens, sėdmenų, lytinių organų srityje. Vaikams – gali būti ir ant veido ar padų.


• Ploni, pilkšvi ar balkšvi vingiuoti ruoželiai odoje. Tai erkės išrausti tuneliai – vienas iš būdingiausių diagnostinių požymių.


• Įdrėskimai, žaizdelės, šašai. Atsiranda dėl intensyvaus kasymosi, o per pažeistą odą gali įsimesti antrinė bakterinė infekcija (pvz., impetiga).


• Stipresnė reakcija vaikams ir kūdikiams. Jiems niežai gali būti išplitę po visą kūną, įskaitant delnus, pėdas, galvą. Gali būti ir temperatūra, dirglumas.

Įtariant niežus, diagnozė dažniausiai nustatoma remiantis klinikiniu įvertinimu, tačiau kai kuriais atvejais gali būti atliekami papildomi tyrimai, siekiant patvirtinti erkės ar jos kiaušinėlių buvimą. Pagrindiniai tyrimai ir diagnostiniai metodai:

1. Odos apžiūra. Gydytojas įvertina tipiškas niežų vietas – tarpupirščius, riešus, juosmenį, genitalijų sritį – ieškodamas bėrimų, niežinių tunelių, kasymosi žymių.


2. Dermatoskopija. Naudojamas specialus didinamasis prietaisas, leidžiantis geriau pamatyti erkės iškastus tunelius ir, kartais, pačią erkę („delta ženklas“).


3. Odos nuograndų tyrimas mikroskopu. Gydytojas specialiu įrankiu paima paviršinį odos sluoksnį (nuograndas) iš niežulio zonos ar tunelio vietos. Po mikroskopu ieškoma: erkės, kiaušinėlių, išmatų (dažniausiai pakanka bent vieno šių elementų diagnozei patvirtinti).


4. Dažymas dažais (pvz., rašalu, tušu). Kartais naudojamas paprastas metodas: įtariama zona patepama dažais, kurie įsigeria į tunelius, taip išryškindami jų struktūrą.


5. Odos biopsija (itin retai). Atliekama tik labai neaiškiais ar netipiniais atvejais, kai niežai įtariami, bet nepavyksta jų įrodyti kitais būdais.

1. Vietinis gydymas (tepalai ir kremai). Dažniausiai naudojamas permetrino 5 proc. kremas. Jis tepamas ant viso kūno nuo kaklo žemyn (kartais ir ant galvos kūdikiams), paliekamas per naktį (8–12 val.) ir nuplaunamas. Gydymas dažnai kartojamas po 7 dienų. Kiti galimi variantai: benzilo benzoatas (10–25 proc. ), sieros tepalas (5–10 proc., dažniau naudojamas vaikams ir nėščiosioms), rečiau – lindano pagrindo priemonės dėl galimo toksiškumo.


2. Geriamasis gydymas. Kai vietiniai vaistai neveiksmingi arba esant plačiam infekcijos paplitimui, skiriamas geriamas ivermektinas. Dažniausiai vartojamas vieną kartą, o dozė pakartojama po 7–14 dienų.


3. Simptomų malšinimas. Niežulys gali išlikti kelias savaites net po erkės sunaikinimo. Tam gali būti skiriami geriamieji antihistamininiai vaistai (pvz., cetirizinas ar loratadinas) bei vietiniai kortikosteroidų tepalai uždegimui slopinti.


4. Kontaktų gydymas. Visi artimi asmenys, net jei nejaučia simptomų, turi būti gydomi tuo pačiu metu, nes niežai lengvai plinta per tiesioginį kontaktą.


5. Aplinka. Visus drabužius, patalynę, rankšluosčius reikia skalbti ne žemesnėje kaip 60 °C temperatūroje. Daiktus, kurių plauti negalima, rekomenduojama laikyti sandariame maiše bent 72 valandas.

Jei po gydymo praėjus 2–4 savaitėms simptomai neišnyksta ar blogėja, būtina pakartotinė gydytojo konsultacija.

1. Antrinė bakterinė infekcija (impetiga). Dažniausia komplikacija. Dėl nuolatinio kasymosi oda pažeidžiama, į ją gali patekti bakterijos, dažniausiai Staphylococcus aureus arba Streptococcus pyogenes. Tai gali sukelti pūlingus bėrimus, šlapiavimą, limfmazgių padidėjimą, odos abscesus ar net celiulitą (odos uždegimą).


2. Egzema ar dermatitas. Lėtinis odos dirginimas ir uždegimas nuo erkės išskyros ar dažno kasymo gali sukelti egzeminius pakitimus. Tai pasireiškia odos sausėjimu, paraudimu ir dar intensyvesniu niežuliu.


3. Šveitiniai niežai (crusted scabies, „norvegiški“ niežai). Tai reta, bet labai sunki niežų forma, kuri dažniausiai pasireiškia žmonėms su susilpnėjusia imunine sistema (pvz., sergantiems ŽIV, senyviems, vėžiu sergantiems pacientams). Oda būna padengta storais šašais, erkės dauginasi masiškai, todėl ši forma yra itin užkrečiama ir reikalauja agresyvaus gydymo.


4. Liekamasis niežėjimas (post-scabietic pruritus). Net po sėkmingo gydymo niežulys gali tęstis kelias savaites. Tai imuninė organizmo reakcija į erkės liekanas odoje, o ne reinfekcija. Dažnai klaidingai manoma, kad liga nepagydyta, nors erkės jau sunaikintos.


5. Psichologinės pasekmės. Lėtinis niežulys, miego sutrikimai, stresas dėl infekcijos perdavimo kitiems ir socialinė izoliacija gali sukelti emocinį išsekimą, nerimą ar net depresiją.


6. Glomerulonefritas. Labai reta, bet galima komplikacija po streptokokinės odos infekcijos. Dėl imuninės reakcijos gali būti pažeisti inkstai, ypač vaikams. Tai pasireiškia patinimu, krauju šlapime ar padidėjusiu kraujospūdžiu.

Jei pastebimas pūliavimas, patinimas, stiprus paraudimas ar karščiavimas, būtina kuo greičiau kreiptis į gydytoją. Ankstyvas gydymas padeda išvengti visų šių komplikacijų.

• Vengti tiesioginio odos kontakto su užsikrėtusiu asmeniu. Niežai dažniausiai plinta per ilgalaikį artimą odos kontaktą (pvz., miegant vienoje lovoje, glamonėjantis ar laikantis vaiką ant rankų). Atsitiktinis trumpas kontaktas (pvz., pasisveikinimas ranka) paprastai neužkrečia, bet vis tiek reiktų būti atsargiems, jei žmogus turi aiškių simptomų.


• Nenaudoti bendrų drabužių, patalynės ir rankšluosčių. Erkių gali likti ant užkrėstų daiktų. Ypač rizikinga naudoti tą pačią patalynę ar drabužius, jei jie nebuvo išskalbti aukštoje temperatūroje.


• Gydyti visus šeimos narius ir artimus kontaktus tuo pačiu metu, jei nustatomi niežai. Tai būtina, nes simptomai gali pasireikšti tik po kelių savaičių, bet erkės jau būna aktyvios. Negydyti kontaktai gali vėl užkrėsti jau išgydytus asmenis.


• Skalbti drabužius, patalynę ir rankšluosčius ne žemesnėje kaip 60 °C temperatūroje. Karštas vanduo sunaikina erkes. Daiktai, kurių negalima skalbti, turėtų būti sandariai uždaryti plastikiniuose maišuose ir laikomi bent 72 valandas.


• Laikytis asmeninės higienos, bet suprasti, kad švara pati savaime nuo niežų neapsaugo. Niežai gali užkrėsti bet ką, nepriklausomai nuo higienos. Visgi reguliarus kūno, drabužių ir patalynės švarinimas padeda sumažinti riziką.


• Būti atsargiems kolektyvuose (pvz., globos namuose, bendrabučiuose, vaikų darželiuose). Jei vienam asmeniui diagnozuoti niežai, reikėtų stebėti visą kolektyvą, nes užsikrėtimas gali būti išplitęs.


• Vengti atsitiktinio artimo kontakto su nepažįstamais žmonėmis (pvz., atsitiktiniai lytiniai santykiai be žinojimo apie partnerio sveikatą). Niežai gali būti perduodami ir lytinių santykių metu, todėl tai yra viena iš rizikos situacijų.