Osteochondrozė

1. Tarpslankstelinio disko dehidratacija. Dėl amžiaus ar apkrovos diskas netenka vandens, sumažėja jo elastingumas ir amortizacinė funkcija.


2. Disko suplonėjimas ir nusidėvėjimas. Sumažėjęs disko aukštis didina slankstelių apkrovą, pradeda vystytis mikroįtrūkimai.


3. Kremzlių ir slankstelių pokyčiai. Dėl nestabilumo prasideda sąnarių kremzlių dilimas, kaulinių struktūrų pakitimai.


4. Osteofitų (kaulinių išaugų) formavimasis. Organizmas reaguoja į nestabilumą formuodamas kaulines ataugas, kurios riboja judrumą.


5. Stuburo kanalo ar nervų šaknelių dirginimas. Degeneraciniai pakitimai gali spausti nervus ar sukelti uždegimą aplinkiniuose audiniuose.


6. Funkciniai sutrikimai ir lėtinė eiga. Liga progresuoja palaipsniui, mažindama stuburo lankstumą, stiprindama diskomfortą ir judėjimo apribojimus.

Ši eiga gali trukti metus ar dešimtmečius, priklausomai nuo gyvenimo būdo, darbo pobūdžio ir genetinio polinkio.

Osteochondrozė atsiranda dėl laipsniško stuburo struktūrų nusidėvėjimo, kuris susijęs su natūraliu senėjimo procesu, ilgalaike mechanine apkrova ar netinkamu gyvenimo būdu. Štai pagrindinės priežastys:

• Amžius. Su metais tarpslanksteliniai diskai netenka vandens ir elastingumo, todėl tampa mažiau atsparūs spaudimui ir deformacijai.


• Sėdimas gyvenimo būdas. Ilgas sėdėjimas ar fizinio aktyvumo trūkumas silpnina nugaros raumenis ir didina stuburo apkrovą.


• Nuolatinis fizinis krūvis ar netaisyklinga laikysena. Sunkių daiktų kilnojimas, netinkama kūno padėtis darbo metu ar sportuojant didina stuburo dilimą.


• Antsvoris. Padidėjęs kūno svoris papildomai apkrauna stuburą, ypač juosmeninę sritį.


• Genetinis polinkis. Kai kuriems žmonėms stuburo struktūros linkusios greičiau dėvėtis dėl paveldėtų ypatybių.


• Stuburo traumos ar mikrotraumos. Pasikartojantys pažeidimai gali sutrikdyti disko struktūrą ir paspartinti degeneraciją.


• Medžiagų apykaitos sutrikimai. Prastas kraujotakos aprūpinimas ir ląstelių mityba blogina audinių atsistatymą.


• Rūkymas. Nikotinas mažina diskų aprūpinimą deguonimi, spartina jų degeneraciją.

Osteochondrozė išsivysto palaipsniui, o ją lemia daugelio šių veiksnių kombinacija, ilgainiui silpninanti stuburo funkciją ir struktūrą.

• Lokalus stuburo skausmas


• Sustingimas ir sumažėjęs lankstumas


• Skausmas, plintantis į galūnes


• Raumenų silpnumas


• Dilgčiojimas ar tirpimas


• Sustiprėjęs skausmas judant ar ilgai būnant vienoje padėtyje


• Galvos skausmai (esant kaklinei osteochondrozei)


• Pusiausvyros sutrikimai ar svaigimas


• Krūtinės ar pilvo srities skausmas (esant krūtininės dalies pažeidimui)


• Mažesnis fizinis ištvermingumas

1. Išsami ligos istorija ir fizinis ištyrimas. Įvertinami skausmo pobūdis, judesių apribojimai, neurologiniai simptomai.


2. Stuburo rentgeno nuotraukos. Leidžia pamatyti disko suplonėjimą, slankstelių pakitimus, osteofitus (kaulines ataugas).


3. Magnetinio rezonanso tomografija (MRT). Tiksliausiai parodo tarpslankstelinių diskų, stuburo kanalo, nervų šaknelių ir minkštųjų audinių būklę.


4. Kompiuterinė tomografija (KT). Naudojama sudėtingesniais atvejais arba kai MRT negalima atlikti – gerai atvaizduoja kaulinius pakitimus.


5. Elektromiografija (EMG). Vertina nervų laidumą ir raumenų funkciją, kai įtariami nervų pažeidimai.


6. Laboratoriniai tyrimai (kai reikia). Atliekami siekiant atmesti kitas skausmo priežastis (uždegiminės ar sisteminės ligos).

Tyrimų parinkimas priklauso nuo simptomų intensyvumo, lokalizacijos ir komplikacijų įtarimo, tačiau dažniausiai pradedama nuo rentgeno ir MRT.

Osteochondrozė gydoma kompleksiškai, atsižvelgiant į simptomų sunkumą, ligos stadiją ir paveiktą stuburo sritį. Gydymo tikslas – sumažinti skausmą, atkurti judrumą, sustabdyti ligos progresavimą ir pagerinti gyvenimo kokybę. Štai pagrindiniai gydymo principai:

1. Vaistai. Skiriami nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo (NVNU), raumenis atpalaiduojantys vaistai, analgetikai ir, esant poreikiui, nervų skausmą slopinantys preparatai.


2. Fizioterapija. Naudojamos procedūros (ultragarsas, elektrostimuliacija, magnetai, šiluma/šaltis), kurios padeda mažinti skausmą ir gerina kraujotaką.


3. Kineziterapija. Individualiai pritaikyti pratimai stiprina nugaros raumenis, gerina laikyseną ir stuburo stabilumą.


4. Masažai. Padeda sumažinti raumenų įtampą, pagerina kraujotaką ir malšina diskomfortą.


5. Laikysenos korekcija. Svarbu išmokti taisyklingai sėdėti, stovėti ir kilnoti daiktus, kad būtų sumažinta stuburo apkrova.


6. Ortopedinės priemonės. Naudojami stuburo įtvarai ar specialūs čiužiniai siekiant sumažinti apkrovą.


7. Gyvensenos keitimas. Rekomenduojamas aktyvesnis gyvenimo būdas, kūno svorio kontrolė, darbo aplinkos ergonomika.


8. Psichologinis palaikymas. Lėtinis skausmas gali lemti nerimą ar depresiją, todėl svarbi ir emocinės sveikatos priežiūra.


9. Injekcinis gydymas. Esant stipriam skausmui, gali būti taikomos vaistų injekcijos į paravertebralinius audinius ar epidurinę erdvę.


10. Chirurginis gydymas. Taikomas retai, kai kiti metodai neveiksmingi arba esant sunkioms komplikacijoms, pvz., stuburo kanalo stenozei ar nervų spaudimui.

Svarbu pabrėžti, kad gydymas dažniausiai yra ilgalaikis, o geriausių rezultatų pasiekiama derinant kelias priemones ir pacientui aktyviai dalyvaujant gydymo procese.

Osteochondrozė, jei negydoma ar progresuoja, gali sukelti įvairias komplikacijas, kurios paveikia ne tik stuburo struktūras, bet ir nervų sistemą bei kasdienį žmogaus funkcionavimą. Viena dažniausių komplikacijų – tarpslankstelinio disko išvarža, kai susilpnėjęs diskas plyšta ir spaudžia nervų šakneles, sukeldamas stiprų skausmą, tirpimą ar net judėjimo sutrikimus.

Dėl ilgalaikės apkrovos ir uždegimo gali išsivystyti stuburo kanalo stenozė, t. y. stuburo kanalo susiaurėjimas, kuris dar labiau dirgina ar spaudžia nugaros smegenis bei nervų šakneles. Tai gali pasireikšti ne tik skausmu, bet ir raumenų silpnumu, pusiausvyros sutrikimais ar eisenos pasikeitimu.

Kita komplikacija – lėtiniai nervų šaknelių pažeidimai, sukeliantys pastovų dilgčiojimą, nejautrumą ar raumenų atrofiją. Ilgainiui tai gali reikšti negrįžtamus neurologinius sutrikimus, ypač jei liga progresuoja kaklinėje ar juosmeninėje stuburo srityje.

Be to, dėl nuolatinio skausmo ir judėjimo apribojimų gali atsirasti raumenų disbalansas, laikysenos pakitimai ir antriniai sąnarių sutrikimai, o ilgainiui – psichologiniai padariniai, tokie kaip depresija, nerimas ar miego sutrikimai.

Laiku pradėjus gydymą ir koreguojant gyvenimo būdą, šių komplikacijų dažnai galima išvengti arba jas sušvelninti, todėl labai svarbu neignoruoti pirmųjų osteochondrozės požymių.

Osteochondrozės galima išvengti arba bent jau atitolinti jos atsiradimą, jei pasirūpinama stuburo sveikata ir sumažinami pagrindiniai rizikos veiksniai. Vienas svarbiausių prevencijos principų – judėjimas. Reguliarus, saikingas fizinis aktyvumas (pvz., vaikščiojimas, plaukimas, tempimo pratimai) stiprina nugaros ir pilvo raumenis, palaiko gerą laikyseną bei sumažina stuburo apkrovą.

Ne mažiau svarbu – tinkama laikysena sėdint, stovint ir dirbant, ypač jei darbas sėdimas. Rekomenduojama naudoti ergonomiškas kėdes, reguliuoti monitoriaus aukštį, daryti pertraukėles, keisti padėtį ir vengti ilgalaikio sustingimo.

Kūno svorio kontrolė taip pat yra esminė – per didelis svoris apkrauna stuburą, ypač juosmeninę dalį. Be to, reikėtų vengti staigaus ir netaisyklingo sunkių daiktų kilnojimo – kilti reikėtų iš pritūpimo, išlaikant tiesią nugarą.

Mityba, turtinga kalciu, magniu, vitaminais D ir B grupės vitaminais, padeda palaikyti sveikus kaulus, diskus ir nervus. Rūkymas, mažinantis deguonies patekimą į stuburo audinius, turėtų būti atsisakytas, o stresas – valdomas, nes įtampa gali tiesiogiai įtakoti nugaros skausmus.

Galiausiai, svarbu reguliariai mankštintis, stiprinti laikyseną ir stebėti pirmuosius stuburo sutrikimo požymius, kad būtų galima laiku imtis priemonių. Prevencija prasideda nuo kasdienės rutinos pokyčių, kurie ilgainiui padeda išsaugoti stuburo sveikatą ir išvengti osteochondrozės ar jos komplikacijų.