Osteomielitas

1. Mikroorganizmų patekimas į organizmą – dažniausiai bakterijos, rečiau virusai ar grybeliai, patenka per kraują, žaizdą ar kaulo sužalojimą.


2. Infekcijos išplitimas į kaulą – mikroorganizmai pasiekia kaulinį audinį per kraujotaką arba tiesiogiai iš aplinkinių audinių.


3. Uždegiminės reakcijos pradžia – organizmo imuninė sistema sureaguoja į infekciją, prasideda uždegimas.


4. Kaulo ir čiulpų pažeidimas – dėl uždegimo kaupiasi pūliai, sutrinka kraujotaka, žūsta kaulinės ląstelės.


5. Kaulo audinio nykimas ir komplikacijos – pažeistas kaulas silpnėja, gali deformuotis ar susiformuoti fistulės (pūlių kanalai į odą).

Laiku nepradėjus gydymo, uždegimas gali pereiti į lėtinę formą ir sukelti rimtas ilgalaikes komplikacijas.

• Bakterinė infekcija – dažniausiai sukelia Staphylococcus aureus, patekęs į kaulą per kraują ar tiesiogiai.


• Kaulų lūžiai ar atviros žaizdos – leidžia mikroorganizmams tiesiogiai patekti į kaulinį audinį.


• Chirurginės intervencijos – infekcija gali atsirasti po ortopedinių operacijų ar implantacijų.


• Gretutinės ligos – cukrinis diabetas, kraujotakos sutrikimai, imunodeficitas didina infekcijos riziką.


• Infekcijos išplitimas iš aplinkinių audinių – pvz., pūlingas sąnario ar minkštųjų audinių uždegimas.


• Vaikystėje – hematogeniniu būdu – vaikams infekcija dažniausiai plinta per kraują į greitai augantį kaulą.

• Stiprus skausmas pažeisto kaulo srityje


• Paraudimas, patinimas ir karštis virš infekuotos vietos


• Karščiavimas ir bendras silpnumas


• Ribotas judrumas ar skausmas judant, ypač jei pažeistas galūnių ar stuburo kaulas


• Pūlingos išskyros iš žaizdos ar fistulės (jei lėtinė forma)


• Kaulo deformacija ar trapumas vėlyvose ligos stadijose

Simptomai gali būti ūmūs arba silpnesni ir užsitęsę esant lėtinei formai.

1. Kraujo tyrimai – nustatomi uždegimo žymenys: CRB, ENG, leukocitų kiekis.


2. Kraujo pasėlis – siekiama nustatyti infekcijos sukėlėją ir jo jautrumą antibiotikams.


3. Rentgeno nuotrauka – parodo pakitimus kaule, bet dažnai efektyvesnė vėlesnėse stadijose.


4. Magnetinio rezonanso tomografija (MRT) – labai jautrus metodas, leidžiantis anksti aptikti kaulo uždegimą.


5. Kaulo biopsija – paimamas mėginys iš kaulo, siekiant tiksliai nustatyti sukėlėją (ypač lėtiniais ar neaiškiais atvejais).


6. Kompiuterinė tomografija (KT) – naudojama esant sudėtingiems atvejams ar planuojant chirurginį gydymą.

Svarbu – kuo anksčiau nustatyti infekciją, kad būtų galima laiku pradėti gydymą ir išvengti komplikacijų.

1. Antibiotikų terapija – pagrindinis gydymo būdas, dažniausiai pradedamas intraveniniu būdu, o vėliau tęsiamas geriamaisiais antibiotikais; parenkami pagal nustatytą infekcijos sukėlėją.


2. Chirurginis gydymas – taikomas, kai reikia pašalinti pūlius, nekrozinį (mirštantį) kaulinį audinį, arba nutiesti drenažą.


3. Kaulo biopsija – padeda tiksliai nustatyti infekcijos pobūdį ir parinkti veiksmingiausią gydymą.


4. Ilgalaikis gydymas – osteomielitas dažnai gydomas kelias savaites ar net mėnesius, ypač lėtinėse formose.


5. Imuniteto stiprinimas ir gretutinių ligų kontrolė – svarbu gydyti tokias būkles kaip diabetas ar kraujotakos sutrikimai.


6. Reabilitacija – jei pažeistas judėjimui svarbus kaulas, reikalinga kineziterapija ar reabilitacija funkcijai atkurti.

Svarbu gydymą pradėti kuo anksčiau, kad būtų išvengta ilgalaikių pažeidimų, kaulo deformacijos ar infekcijos išplitimo į visą organizmą.

Osteomielitas, ypač jei nėra laiku gydomas, gali sukelti rimtų komplikacijų, turinčių ilgalaikį poveikį kaulų, sąnarių ir viso organizmo sveikatai.

Viena dažniausių komplikacijų – kaulo nekrozė, kai dėl uždegimo sutrinka kraujotaka, ir dalis kaulinio audinio žūva. Tai gali sukelti kaulo deformacijas, trapumą ir ilgainiui – funkcijos sutrikimą. Jei infekcija išplinta į aplinkinius audinius, gali susidaryti abscesai arba fistulės – pūlių kanalai, prasiveržiantys į odos paviršių.

Negydant arba gydant nepakankamai, osteomielitas gali virsti lėtine forma, pasireiškiančia periodiškais paūmėjimais ir nuolatiniu uždegimu. Tokiu atveju dažnai reikia pakartotinių chirurginių intervencijų ar net pažeistos galūnės amputacijos.

Pavojingiausia, nors retesnė komplikacija – infekcijos išplitimas į kraują (sepsis), kuris kelia pavojų gyvybei. Ypač rizikinga žmonėms, sergantiems diabetu, imunodeficitu ar turintiems kraujotakos sutrikimų.

Osteomielito galima išvengti, jei laikomasi tam tikrų profilaktikos principų, ypač po traumų, chirurginių intervencijų ar sergant lėtinėmis ligomis.

Pirmiausia, svarbu tinkamai prižiūrėti žaizdas, ypač atviras traumas ar lūžius, kad į kaulą nepatektų infekcija. Bet kokias gilias ar užterštas žaizdas būtina dezinfekuoti ir, jei reikia, kreiptis į gydytoją. Po kaulų operacijų ar implantavimo svarbu griežtai laikytis pooperacinės higienos ir gydytojo rekomendacijų.

Antra – būtina stiprinti imunitetą: sveika mityba, pakankamas poilsis, fizinis aktyvumas ir žalingų įpročių (ypač rūkymo) vengimas padeda organizmui efektyviau kovoti su infekcijomis.

Taip pat svarbu laiku gydyti lėtines ligas, tokias kaip cukrinis diabetas, kraujotakos sutrikimai ar imunodeficitinės būklės, nes jos ženkliai didina osteomielito riziką.

Galiausiai, pastebėjus bet kokius uždegimo požymius – patinimą, skausmą, karščiavimą ar pūlingas išskyras – būtina nedelsti kreiptis į gydytoją.

Ankstyvas reagavimas ir žaizdų priežiūra – pagrindiniai žingsniai siekiant išvengti osteomielito.