Panikos sutrikimas

1. Pirmasis panikos priepuolis. Dažnai viskas prasideda nuo netikėto panikos priepuolio – stipraus fiziologinio ir emocinio atsako be aiškios priežasties. Žmogus gali patirti intensyvų nerimą, baimę ir fizinius pojūčius, tokius kaip dusulys, širdies plakimas ar galvos svaigimas.


2. Priepuolio interpretavimas kaip pavojingo. Patirtas priepuolis dažnai suvokiamas kaip gyvybei grėsminga būsena – pavyzdžiui, infarktas ar kvėpavimo sutrikimas. Dėl šios interpretacijos sustiprėja nerimas.


3. Nuolatinis laukimo nerimas. Po kelių kartų žmogus pradeda baimintis, kad priepuolis pasikartos. Atsiranda vadinamasis laukimo nerimas – žmogus nuolat stebi kūno pojūčius, įtaria pavojų ir taip nevalingai stiprina galimą reakciją.


4. Priepuolių dažnėjimas. Dėl nuolatinio nerimo ir kūno stebėjimo panikos epizodai ima kartotis dažniau, net ir esant įprastoms gyvenimo aplinkybėms. Tai užfiksuoja panikos sutrikimo modelį.


5. Elgesio pokyčiai. Žmogus pradeda vengti vietų ar situacijų, kuriose įvyko ankstesni priepuoliai (pvz., viešojo transporto, prekybos centrų). Tokiu būdu formuojasi vengiantis elgesys, kuris dar labiau riboja gyvenimą.


6. Lėtinė būsena. Galiausiai panikos priepuoliai tampa pasikartojantys, neprognozuojami, lydimi baimės prarasti kontrolę, išprotėti ar net mirti. Tai ženklina visavertį panikos sutrikimo išsivystymą.

• Genetinis polinkis. Asmenys, kurių šeimoje yra buvę nerimo ar panikos sutrikimų, turi didesnę tikimybę juos patirti. Paveldimumas laikomas svarbiu rizikos veiksniu.


• Neurocheminiai pakitimai. Sutrikusi tam tikrų smegenų neuromediatorių, ypač serotonino, noradrenalino ir GABA, pusiausvyra gali daryti įtaką nerimo kontrolės mechanizmams ir sukelti perdėtą fiziologinį atsaką į stresą.


• Psichologiniai veiksniai. Žmonės, linkę į perfekcionizmą, perdėtą savikontrolę ar turintys polinkį į katastrofišką mąstymą, dažniau patiria panikos priepuolius. Taip pat svarbūs žemi savivertės ar nesaugumo jausmai.


• Stresiniai gyvenimo įvykiai. Staigūs ar ilgalaikiai emociniai sukrėtimai, tokie kaip artimojo netektis, išsiskyrimas, darbo praradimas, liga, gali išprovokuoti pirmuosius panikos epizodus.


• Fizinė sveikata ir organizmo būklė. Miego trūkumas, nuovargis, hormonų pokyčiai, net tam tikri vaistai ar medžiagos (pvz., kofeinas, nikotinas, alkoholio nutraukimas) gali sukelti fiziologinį stresą, kuris tampa priepuolio trigeriu.


• Mokymosi ir sąlyginių reakcijų mechanizmai. Jei žmogus patyrė panikos priepuolį tam tikroje aplinkoje, jis gali išmokti sieti tą vietą ar situaciją su grėsme, net jei realios grėsmės nebėra. Tai stiprina vengiantį elgesį ir užsuka sutrikimo ratą.

Šie veiksniai dažniausiai veikia kartu – panikos sutrikimas paprastai atsiranda dėl biologinio pažeidžiamumo, psichologinių savybių ir išorinių aplinkybių sąveikos.

• Staigus, intensyvus nerimas ar baimė


• Širdies plakimas ar stiprus širdies daužymasis


• Dusulys arba oro trūkumo jausmas


• Galvos svaigimas, silpnumas


• Prakaitavimas


• Krūtinės skausmas ar spaudimas


• Drebulys ar šaltkrėtis


• Pykinimas ar pilvo diskomfortas


• Rankų ar kojų tirpimas, dilgčiojimas


• Baimė išprotėti, prarasti kontrolę ar mirti


• Depersonalizacija (atsiribojimo nuo kūno pojūtis)

Šie simptomai dažniausiai pasireiškia staiga ir pasiekia piką per kelias minutes, nors subjektyviai gali atrodyti labai ilgi ir grėsmingi.

Tyrimai, atliekami įtariant panikos sutrikimą, pirmiausia padeda atmesti kitas galimas fizines ligas, kurios gali sukelti panašius simptomus. Diagnozė pagrįsta pokalbiu ir vertinimu, o ne specifiniu laboratoriniu testu.

1. Išsami klinikinė apžiūra. Gydytojas įvertina simptomus, jų atsiradimo aplinkybes, trukmę, dažnumą ir poveikį kasdieniam gyvenimui. Taip pat aptariama emocinė būsena, stresas, miego įpročiai, vaistų vartojimas, gyvenimo įvykiai.


2. Psichiatro arba psichologo vertinimas. Taikomi struktūruoti klausimynai ar pokalbiai (pvz., DSM-5 arba ICD-10 kriterijų pagrindu), kurie padeda nustatyti, ar simptomai atitinka panikos sutrikimo diagnozę.


3. Kraujo tyrimai. Atliekami siekiant atmesti fizines ligas, tokias kaip: – Skydliaukės funkcijos tyrimai (TTH, FT4) – siekiant atmesti hipertireozę – Gliukozės lygis – galimi cukraus svyravimai – Elektrolitų, kalcio ir magnio lygiai – svarbu vertinant nervų sistemos jautrumą – Bendras kraujo tyrimas – bendros būklės vertinimui


4. EKG (elektrokardiograma). Skiriama norint atmesti širdies ligas, kurios gali sukelti širdies plakimą ar spaudimą krūtinėje.


5. Kiti tyrimai pagal simptomus. Jei dominuoja kvėpavimo ar neurologiniai simptomai, gali būti atliekami papildomi tyrimai – pvz., krūtinės rentgenograma ar neurologinis ištyrimas.

Kai fizinės priežastys atmetamos, o simptomai atitinka panikos sutrikimo kriterijus, diagnozė patvirtinama ir pradedamas psichikos sveikatos gydymas.

Panikos sutrikimai gydomi taikant kompleksinį požiūrį – psichoterapiją, medikamentus ir gyvenimo būdo keitimą. Tinkamas gydymas padeda sumažinti arba visiškai pašalinti priepuolius.

1. Psichoterapija. Pagrindinis ir efektyviausias metodas – kognityvinė elgesio terapija (KET). Ji padeda atpažinti ir pakeisti nerimą palaikančius mąstymo modelius, sumažinti baimę priepuolio metu, mokytis susidoroti su simptomais ir atkurti pasitikėjimą savimi. Terapijoje taip pat mokomasi kvėpavimo, raumenų atpalaidavimo ir streso valdymo technikų.


2. Vaistai. Gydytojai dažnai skiria antidepresantus (ypač SSRI – selektyvius serotonino reabsorbcijos inhibitorius), kurie padeda sumažinti priepuolių dažnį ir intensyvumą. Esant ūminiams priepuoliams, trumpalaikiam vartojimui gali būti skiriami benzodiazepinai, tačiau jie neskirti ilgalaikiam naudojimui dėl pripratimo rizikos.


3. Gyvenimo būdo korekcija. Labai svarbu užtikrinti reguliarų miegą, riboti stimuliuojančių medžiagų (kofeino, nikotino, alkoholio) vartojimą, palaikyti fizinį aktyvumą bei sveiką dienos režimą. Reguliarios fizinės veiklos metu organizmas natūraliai mažina streso hormonų lygį.


4. Švietimas ir savipagalba. Pacientui svarbu suprasti, kad panikos sutrikimas nėra gyvybei pavojinga būklė, nors pojūčiai gali būti labai intensyvūs. Informacija apie ligą, priepuolių valdymo strategijos ir artimųjų palaikymas stiprina pasitikėjimą savimi.


5. Ilgalaikis stebėjimas. Gydymas dažnai trunka kelis mėnesius ar metus, priklausomai nuo sutrikimo sunkumo. Svarbu ne tik įveikti simptomus, bet ir išmokti jų nebijoti, kad būtų išvengta atkryčio.

Geriausi rezultatai pasiekiami, kai derinamas psichoterapinis ir medikamentinis gydymas, ypač jei panikos sutrikimas yra sunkus ar užsitęsęs.

Viena dažniausių – agorafobija, kai žmogus pradeda vengti tam tikrų vietų ar situacijų (pvz., viešojo transporto, prekybos centrų), bijodamas, kad ten gali ištikti panikos priepuolis. Tai gali lemti socialinį atsiribojimą ir net visišką užsidarymą namuose.

Ilgainiui vystosi nuolatinis nerimo fonas, kuris sekina, trikdo miegą, mažina dėmesio koncentraciją ir darbingumą. Dėl nuolatinės įtampos gali pasireikšti depresija, apatija ar motyvacijos praradimas.

Panikos sutrikimas dažnai susijęs su somatizacija – žmogus pradeda per daug stebėti kūno pojūčius, lankytis pas įvairius gydytojus, neretai įtardamas sunkias ligas. Tai sukuria užburtą ratą, stiprinantį nerimą ir simptomus.

Negydomas panikos sutrikimas gali paskatinti žalingų įpročių formavimąsi, pavyzdžiui, alkoholio, raminamųjų ar kitų medžiagų vartojimą, siekiant numalšinti nerimą. Tai didina priklausomybių, sveikatos pablogėjimo ar net savižudybės riziką.

Laiku nepradėjus gydymo, panikos sutrikimas ilgainiui tampa lėtine, progresuojančia būsena, stipriai trikdančia kasdienį gyvenimą, santykius ir emocinį stabilumą.

Panikos sutrikimų galima išvengti arba sumažinti jų tikimybę rūpinantis emocine sveikata, atpažįstant streso požymius ir taikant sveiko gyvenimo būdo principus. Pirmiausia svarbu mokytis streso valdymo – naudoti atsipalaidavimo technikas, tokias kaip gilus kvėpavimas, meditacija, progresyvinė raumenų relaksacija ar joga.

Reguliarus fizinis aktyvumas padeda natūraliai mažinti įtampą, gerina nuotaiką ir reguliuoja miego ritmą. Taip pat būtina užtikrinti kokybišką miegą, nes miego trūkumas didina emocinį jautrumą ir nerimo lygį.

Svarbus ir psichologinis atsparumas – gebėjimas sveikai reaguoti į nesėkmes, konfliktus ar netikėtus gyvenimo pokyčius. Tai galima lavinti per emocinio intelekto ugdymą, savistabą ar psichologinį konsultavimą.

Reikėtų vengti piktnaudžiavimo kofeinu, nikotinu, alkoholiu ar stimuliuojančiomis medžiagomis, nes jos gali provokuoti nerimo priepuolius. Taip pat svarbu laiku kreiptis pagalbos, jei jaučiamas stiprus stresas, nerimas ar dažni nerimo epizodai – ankstyvas įsikišimas padeda išvengti sutrikimo įsitvirtinimo.

Stipri socialinė aplinka, palaikantys santykiai ir atviras bendravimas su artimaisiais ar specialistais taip pat yra svarbus apsauginis veiksnys nuo panikos sutrikimų.