Perikarditas

1. Dirgiklio poveikis – perikardą pažeidžia infekcija, trauma, autoimuninė ar kita priežastis.


2. Uždegiminio proceso pradžia – perikardo audiniuose prasideda uždegimas.


3. Perikardo lapelių pokyčiai – jie sustorėja, tampa šiurkštūs arba ima kaupti skystį.


4. Fiziologiniai pokyčiai – dėl trinties ar susikaupusio skysčio gali sutrikti širdies judesiai.


5. Ligos progresavimas arba stabilizacija – uždegimas gali praeiti, tapti lėtiniu arba komplikuotis (pvz., širdies tamponada).

• Virusinės infekcijos – dažniausia perikardito priežastis (pvz., Coxsackie, gripo virusas).


• Bakterinės infekcijos – retesnės, bet pavojingesnės (pvz., tuberkuliozė, pūlinis perikarditas).


• Autoimuninės ligos – pvz., sisteminė raudonoji vilkligė, reumatoidinis artritas.


• Po širdies smūgio ar operacijos – vadinamas postperikardinis sindromas (Dresslerio sindromas).


• Krūtinės ląstos traumos – tiesioginiai sužalojimai gali pažeisti perikardą.


• Inkstų nepakankamumas – dėl susikaupusių toksinų organizme (ureminis perikarditas).


• Navikai ar metastazės – kai vėžys pažeidžia perikardą.


• Tam tikri vaistai ar radioterapija – kai kurie medikamentai gali sukelti uždegiminę reakciją.


• Neaiškios (idiopatinės) priežastys – nemaža dalis atvejų lieka be aiškiai nustatytos priežasties.

• Aštrus, veriantis krūtinės skausmas – dažniausiai jaučiamas už krūtinkaulio, gali plisti į kaklą, nugarą ar pečius; stiprėja gulint ir susilpnėja pasilenkus į priekį.


• Dusulys – ypač esant perikardo efuzijai (skysčio kaupimuisi perikardo ertmėje).


• Karščiavimas – dažnesnis esant infekcinės kilmės perikarditui.


• Silpnumas, nuovargis – bendras organizmo atsakas į uždegimą.


• Širdies plakimo pojūtis (palpitacijos) – gali pasireikšti dėl uždegimo poveikio širdies ritmui.


• Kosulys – ypač jei skystis spaudžia plaučius.


• Patinimas kojose ar pilvo srityje – galimas sunkių ar komplikuotų atvejų metu (pvz., širdies tamponados atveju).


• Triukšmas klausant širdies – gydytojas gali girdėti perikardo trinties ūžesį stetoskopu.

Svarbu: kai kurie simptomai primena miokardo infarktą, todėl reikalinga išsami diagnostika.

1. Elektrokardiograma (EKG) – padeda nustatyti būdingus elektrinius širdies veiklos pakitimus, ypač ūminio perikardito atveju.


2. Bendras kraujo tyrimas (BKT) – parodo uždegimo požymius, pvz., padidėjusį leukocitų skaičių.


3. C-reaktyvaus baltymo (CRB) ir ENG tyrimai – padeda įvertinti uždegiminio proceso intensyvumą.


4. Troponinų kiekio nustatymas kraujyje – leidžia įvertinti, ar nėra kartu pažeistas širdies raumuo.


5. Echokardiograma (širdies echoskopija) – svarbiausias tyrimas skysčiui perikardo ertmėje nustatyti ir širdies veiklai įvertinti.


6. Krūtinės ląstos rentgenograma – gali parodyti padidėjusį širdies šešėlį, jei perikarde susikaupė daug skysčio.


7. Širdies magnetinio rezonanso tomografija (MRT) arba kompiuterinė tomografija (KT) – naudojami išsamesniam perikardo struktūros įvertinimui sudėtingesniais atvejais.


8. Perikardo skysčio tyrimas – atliekamas, jei perikarde randama daug skysčio; skystis paimamas perikardocentezės būdu ir tiriamas dėl infekcijos, navikų ar kitų priežasčių.

1. Nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo (NVNU) – dažniausiai skiriami pirmo pasirinkimo vaistai (pvz., ibuprofenas, aspirinas), padeda sumažinti skausmą ir uždegimą.


2. Kolkicinas – dažnai skiriamas kartu su NVNU; padeda greičiau numalšinti uždegimą ir sumažina atkryčio riziką.


3. Kortikosteroidai – vartojami, jei NVNU ir kolkicinas neveiksmingi arba perikarditas yra susijęs su autoimunine liga; vartojami atsargiai dėl galimo atkryčio pavojaus.


4. Antibiotikai – skiriami tik esant bakterinės kilmės perikarditui.


5. Gydymas pagrindinei ligai – jei perikarditas atsirado dėl kitos ligos (pvz., autoimuninės, naviko ar inkstų nepakankamumo), gydoma ir ta liga.


6. Perikardocentezė – tai procedūra, kai adata pašalinamas susikaupęs skystis iš perikardo ertmės, jei jo yra daug arba jei gresia širdies tamponada.


7. Chirurginis gydymas (perikardektomija) – taikomas retais atvejais, kai susidaro lėtinis ar suspaudžiantis (konstrikcinis) perikarditas ir kiti gydymo būdai neveiksmingi.

Gydymo trukmė priklauso nuo perikardito priežasties, eigos ir individualios paciento būklės. Gydytojo priežiūra būtina.

Perikarditas, ypač negydomas ar pasikartojantis, gali sukelti rimtų komplikacijų, kurios sutrikdo širdies funkciją ir kelia pavojų gyvybei.

Viena dažniausių komplikacijų yra perikardo efuzija, kai tarp perikardo lapelių susikaupia skystis.

Nedidelis skysčio kiekis gali nesukelti simptomų, tačiau didesnis kiekis apsunkina širdies darbą.

Kita pavojinga būklė – širdies tamponada. Tai gyvybei pavojinga komplikacija, kai perikardo ertmėje susikaupęs skystis spaudžia širdį, trukdydamas jai normaliai plakti ir išstumti kraują. Tokiu atveju būtina skubi medicininė pagalba.

Dar viena galinti išsivystyti komplikacija yra konstrikcinis (suspaudžiantis) perikarditas. Jo metu perikardas sustorėja, surandėja ir tampa neelastingas, todėl riboja širdies išsiplėtimą, sukeldamas ilgalaikius kraujotakos sutrikimus.

Retesniais atvejais gali pasireikšti pasikartojantis perikarditas, kai uždegimas vėl ir vėl atsinaujina po pirminio epizodo. Ši forma dažniausiai reikalauja ilgesnio gydymo ir stebėjimo.

Nors ne visų perikardito formų galima išvengti, tam tikri veiksmai padeda sumažinti riziką ir apsaugoti širdies dangalą nuo uždegimo.

Pirmiausia svarbu stiprinti imuninę sistemą – sveika mityba, fizinis aktyvumas, pakankamas miegas ir streso valdymas padeda organizmui kovoti su infekcijomis, kurios dažnai sukelia perikarditą.

Vengti infekcijų – kruopšti rankų higiena, kontaktų su sergančiais asmenimis ribojimas, o esant virusinėms ar bakterinėms ligoms – laiku pradėtas gydymas, kad infekcija neišplistų į perikardą.

Skiepytis – vakcinacija nuo gripo, COVID-19 ar pneumokoko gali sumažinti virusinių infekcijų riziką, kurios kartais komplikuojasi perikarditu.

Gydyti lėtines ligas – jei sergate autoimuninėmis, inkstų ar širdies ligomis, svarbu jas kontroliuoti ir laikytis gydytojo paskirto gydymo plano, nes šios ligos gali išprovokuoti perikardo uždegimą.

Vengti savavališko vaistų vartojimo – kai kurie vaistai gali sukelti perikarditą kaip šalutinį poveikį, todėl juos reikia vartoti tik gydytojui paskyrus.

Reguliariai tikrintis sveikatą, ypač jei turite širdies ar imuninės sistemos problemų – ankstyvas sutrikimų nustatymas padeda užkirsti kelią sunkioms komplikacijoms.

Laikantis šių principų, galima sumažinti perikardito riziką arba jį atpažinti ankstyvoje stadijoje, kol dar nepadaryta žalos širdžiai.