Plantarinis fascitas

1. Padinės fascijos perkrova. Dėl ilgalaikio stovėjimo, intensyvaus sporto ar netinkamos avalynės fascija patiria mikrotraumas.


2. Audinių sudirginimas. Pasikartojantys tempimai ir mikroįplyšimai sukelia uždegiminę reakciją.


3. Uždegimo vystymasis. Atsiranda fascijos paburkimas, skausmas ir jautrumas kulno srityje.


4. Judėjimo apribojimas. Dėl skausmo žmogus ima saugoti pėdą, keičiasi eisenos modelis.


5. Kompensaciniai pakitimai. Ilgainiui gali būti apkrauti kiti sąnariai ar raumenys (čiurna, keliai, nugara).


6. Lėtinė būklė. Jei negaunama tinkama pagalba, uždegimas gali virsti ilgalaikiu fascijos degeneravimu.

Plantarinis fascitas atsiranda dėl ilgalaikės padinės fascijos apkrovos ir mikrotraumų, kurios sukelia uždegimą ar audinio degeneraciją. Tai dažniausiai išprovokuoja tam tikri biomechaniniai, gyvenimo būdo ar aplinkos veiksniai. Štai pagrindinės priežastys:

• Per didelė pėdos apkrova. Ilgas stovėjimas, vaikščiojimas ar bėgimas kietu paviršiumi, ypač be tinkamos avalynės.


• Netinkama avalynė. Plokščiapadžiai batai ar netinkamas pėdos palaikymas gali sukelti per didelį tempimą fascijai.


• Plokščiapėdystė arba aukštas pėdos skliautas. Abi būklės lemia netolygų krūvio pasiskirstymą per fasciją.


• Antsvoris. Padidina spaudimą pėdoms, ypač stovint ar einant.


• Staigus fizinio aktyvumo padidėjimas. Pvz., pradėjus sportuoti ar padidinus treniruočių intensyvumą.


• Raumenų disbalansas. Trumpi ar silpni blauzdos ir pėdos raumenys gali padidinti įtampą fascijai.


• Amžius. Dažniausiai plantarinis fascitas pasireiškia 40–60 metų amžiaus žmonėms.


• Darbo ar gyvenimo ypatumai. Profesijos, reikalaujančios ilgai stovėti (pvz., mokytojai, kirpėjai), kelia didesnę riziką.

Svarbiausia – tai ne viena konkreti priežastis, o kelių rizikos veiksnių derinys, ilgainiui sukeliantis padinės fascijos dirginimą.

• Skausmas kulno srityje


• Aštrus skausmas atsikėlus ryte


• Skausmas pradėjus eiti po ilgo sėdėjimo


• Skausmas ilgai stovint


• Skausmas po fizinio krūvio (bet ne jo metu)


• Jautrumas spaudžiant pado apačią ties kulnu


• Tempimo pojūtis pėdos apačioje


• Šlubavimas ar eisenos pakitimai


• Sustingimas pėdos apačioje


• Skausmo mažėjimas judant, bet vėl sustiprėjantis po poilsio

1. Klinikinė apžiūra. Gydytojas vertina skausmo vietą, jautrumą, eiseną ir pėdos struktūrą.


2. Ultragarsinis tyrimas. Leidžia įvertinti fascijos storį, uždegimą ar mikroįplyšimus.


3. Magnetinio rezonanso tomografija (MRT). Naudojama sudėtingesniais ar lėtiniais atvejais, norint atmesti kitus pažeidimus (pvz., fascijos plyšimą, kulno bursitą).


4. Rentgeno nuotrauka. Gali parodyti kulno pentiną ar atmesti kaulines patologijas.


5. Funkcinis pėdos įvertinimas. Gali būti atliekamas ortopedo ar kineziterapeuto – vertinamas stovėjimas, pėdos apkrova, judesio amplitudė.


6. Kraujo tyrimai (retai). Jei įtariamos sisteminės ligos (pvz., reumatinės), gali būti atliekami uždegimo ar autoimuniniai žymenys.

Dažniausiai plantarinis fascitas diagnozuojamas remiantis paciento simptomais ir klinikiniu įvertinimu – papildomi tyrimai reikalingi tik esant netipiniams ar komplikuotiems atvejams.

1. Poilsis. Sumažinamas fizinis krūvis pėdoms, ypač vengiant ilgo stovėjimo ar vaikščiojimo kietu paviršiumi.


2. Šaltis. Ledas arba šaltas kompresas dedamas ant kulno 10–20 min. kelis kartus per dieną siekiant sumažinti uždegimą.


3. Tempimo pratimai. Skiriami blauzdų, Achilo sausgyslės ir padinės fascijos tempimai, padedantys mažinti įtampą.


4. Kineziterapija. Specialistas parenka individualų mankštos planą, kuris pagerina raumenų balansą ir sumažina simptomus.


5. Tinkama avalynė. Rekomenduojami batai su gera amortizacija, pėdos skliautą palaikančiais vidpadžiais.


6. Ortodinaminės priemonės. Naudojami įdėklai ar kulno paminkštinimai, skirti sumažinti spaudimą skausmingoje vietoje.


7. Nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo (NVNU). Trumpam laikotarpiui skiriami skausmui ir uždegimui mažinti.


8. Naktinės įtvaros. Padeda palaikyti pėdą ištemptoje padėtyje miego metu ir mažinti rytinį skausmą.


9. Fizioterapinės procedūros. Gali būti taikomas ultragarsas, smūginių bangų terapija ar lazeris.


10. Kortikosteroidų injekcijos. Esant stipriam ir užsitęsusiam skausmui, gali būti taikoma injekcija į uždegimo vietą.


11. Chirurginis gydymas. Retais atvejais, kai konservatyvūs metodai neveiksmingi ilgą laiką, svarstoma fascijos dalinė chirurginė atlaisvinimo procedūra.

Anksti pradėjus gydymą, dauguma pacientų pasveiksta be chirurginės intervencijos per kelis mėnesius.

Plantarinis fascitas, nors dažniausiai yra gydomas ir laikinas, gali sukelti įvairių komplikacijų, ypač jei nėra gydomas arba ilgai ignoruojamas. Viena pagrindinių – lėtinis kulno skausmas, kuris apriboja fizinį aktyvumą ir blogina gyvenimo kokybę.

Dėl skausmo žmogus gali nesąmoningai keisti eiseną, kad sumažintų spaudimą pėdai. Tai gali sukelti antrinius skausmus – keliuose, klubuose ar nugaroje – dėl netolygaus kūno apkrovos paskirstymo.

Ilgalaikis fascijos dirginimas gali sukelti kulno pentino (kaulinio išaugos) susiformavimą, kuris pats savaime dažnai nesukelia skausmo, bet gali dar labiau apsunkinti būklę, jei kartu egzistuoja uždegimas.

Kai kuriais atvejais dėl nuolatinio uždegimo atsiranda fascijos degeneracija, vadinama plantarine fibromatoze, arba net sausgyslių plyšimas, kuris sukelia stiprų skausmą ir gali reikalauti chirurginės intervencijos.

Emocinė įtaka – nuolatinis skausmas ir fizinis ribotumas gali sukelti dirglumą, nuovargį ar net depresinius simptomus.

Plantarinio fascito galima išvengti taikant paprastas, bet veiksmingas priemones, kurios apsaugo padinę fasciją nuo pertempimo, uždegimo ar mikrotraumų. Pirmiausia svarbu dėvėti tinkamą avalynę – ji turėtų būti su amortizuojančiu padu, geru kulno palaikymu ir lanksčia, bet tvirta struktūra. Batai turėtų būti parinkti pagal pėdos tipą – ypač jei turite plokščiapadystę ar aukštą skliautą.

Taip pat būtina venkti staigaus fizinio krūvio padidėjimo – jei pradėjote bėgioti, ilgai stovėti ar daug vaikščioti, tai darykite palaipsniui. Prieš ir po fizinės veiklos naudinga atlikti tempimo pratimus blauzdų raumenims, Achilo sausgyslei ir pačiai padinei fascijai.

Kūno svorio kontrolė taip pat svarbi – antsvoris daro papildomą spaudimą pėdai, ypač stovint ar judant ilgesnį laiką. Jei jūsų darbas susijęs su ilgalaikiu stovėjimu, verta naudoti ortopedinius vidpadžius arba paminkštinimus, kad sumažėtų spaudimas kulno srityje.

Reguliari pėdų priežiūra, fizinis aktyvumas ir raumenų balanso palaikymas sumažina riziką išsivystyti šiai būklei. Pastebėjus pirmuosius simptomus (rytinį skausmą ar tempimą), svarbu sureaguoti anksti – taip išvengiama ligos progresavimo.