Pneumotoraksas

1. Oro patekimą į pleuros ertmę: dėl plaučių ar krūtinės sienelės pažeidimo, pavyzdžiui, traumos ar spontaniškai atsiradus skylutei, oras pradeda kauptis tarp plaučių ir pleuros.


2. Pleuros ertmės spaudimo didėjimas: kaupdamasis oras sukelia spaudimą plaučiui, kuris pradeda trauktis ir nebegali pilnai išsipūsti.


3. Plaučio susitraukimas: dėl sumažėjusio tūrio, plaučiai praranda gebėjimą tinkamai aprūpinti organizmą deguonimi.


4. Kvėpavimo sutrikimai: mažėjant plaučių funkcijai, sumažėja deguonies kiekis kraujyje, gali atsirasti kvėpavimo nepakankamumas.


5. Galimos komplikacijos: jei oras toliau kaupiasi, spaudimas krūtinės ertmėje didėja, gali būti paveiktas kairysis plautis ar širdis, sukeldamas gyvybei pavojingas būkles.

Šis procesas gali vystytis greitai, todėl skubi medicininė pagalba yra būtina.

• Trauminis pneumotoraksas: atsiranda dėl krūtinės ląstos sužalojimų, tokių kaip durtinės, šautinės žaizdos ar smūgiai, kurie praleidžia orą į pleuros ertmę.


• Spontaninis pneumotoraksas: dažnai įvyksta be aiškios traumos, dažniausiai jauniems, liekniems žmonėms arba sergantiems plaučių ligomis, kai plaučių audinyje susiformuoja oro burbuliukai (blebės) ir sproga.


• Medicininės procedūros: kai kurios invazinės diagnostinės ar gydymo procedūros (pvz., krūtinės ląstos punkcija) gali sukelti oro patekimą į pleurą.


• Plaučių ligos: lėtinės obstrukcinės plaučių ligos, tuberkuliozė, plaučių vėžys ar kitos patologijos gali padidinti pneumotorakso riziką.


• Įgimtos ydos: retai, bet kai kurie įgimti plaučių ar krūtinės sienelės defektai gali lemti oro patekimą į pleuros ertmę.

Šios priežastys lemia, kad pleuros ertmėje susikaupia oras, kuris trukdo normaliam plaučių išsipūtimui ir kvėpavimui.

• Staigus, aštrus krūtinės skausmas, dažnai vienoje pusėje.


• Kvėpavimo sunkumas arba dusulys.


• Greitas ir seklus kvėpavimas.


• Kosulys, kartais sausas.


• Apykaklės ir kaklo venų išsipūtimas (sunkiais atvejais).


• Padidėjęs širdies ritmas (tachikardija).


• Nerimas, neramumas ar silpnumas.


• Kvepavimo pasunkėjimas gulint arba judant.

1. Klinikinė apžiūra: gydytojas įvertina kvėpavimo dažnį, krūtinės judesius, klausosi plaučių garsų stetoskopu.


2. Krūtinės ląstos rentgeno nuotrauka: pagrindinis ir greitas tyrimas, leidžiantis nustatyti oro kiekį pleuros ertmėje ir plaučio susitraukimą.


3. Krūtinės ląstos ultragarso tyrimas: gali būti naudojamas skubiais atvejais ar jei rentgeno nėra galimybės.


4. Kompiuterinė tomografija (KT): suteikia detalesnį vaizdą, naudojama sudėtingesnėse situacijose ar kai reikia tiksliai įvertinti pažeidimus.


5. Pulso oksimetrija: matuoja kraujo deguonies prisotinimą, padeda įvertinti kvėpavimo funkciją.


6. Kraujo dujų analizė: įvertina kraujo dujų koncentraciją, kvėpavimo efektyvumą ir pH balansą.

Pneumotorakso gydymas priklauso nuo jo dydžio, priežasties ir paciento būklės. Pagrindiniai gydymo būdai:

Mažiems, simptomus mažai sukeliančiam pneumotoraksui dažnai užtenka stebėjimo ir poilsio, kad oras pleuros ertmėje natūraliai rezorbuotųsi.

Didesniems ar simptomus sukeliančiam pneumotoraksui būtina išleisti orą iš pleuros ertmės, kad plaučiai galėtų išsiplėsti. Tai daroma:

1. Adatų punkcija arba kateterio įdėjimas: pro odą į pleuros ertmę įstatomas vamzdelis, kuris leidžia orui išeiti.


2. Krūtinės vamzdelio drenažas: didesniems pneumotoraksams naudojamas drenažo vamzdelis, prijungtas prie vakuuminio aparato, kuris nuolat pašalina orą.


3. Chirurginė intervencija: jei pneumotoraksas kartojasi ar neišgyja, atliekama pleuros sienelės chirurginė procedūra (pleurodezė ar kitos operacijos), kad užkirstų kelią oro kaupimuisi.


4. Kiti palaikomieji gydymo būdai: deguonies terapija, skausmo malšinimas ir kvėpavimo pratimai.

Viena rimčiausių yra tensioninis pneumotoraksas, kai pleuros ertmėje kaupiasi oras ir spaudžia širdį bei didžiąsias kraujagysles, sukeldamas širdies veiklos sutrikimus ir gyvybei pavojingą būklę.

Didelis plaučio susitraukimas gali sukelti plaučių kolapsą, dėl kurio kvėpavimas tampa nepakankamas ir organizmas gauna mažiau deguonies. Ilgainiui gali vystytis kvėpavimo nepakankamumas, kuris stipriai pablogina paciento būklę.

Pneumotoraksas taip pat gali kartotis, ypač jei pagrindinė priežastis nėra pašalinta, todėl gali atsirasti pakartotinis pneumotoraksas.

Be to, oro ar svetimkūnių patekimai į pleuros ertmę gali sukelti uždegimą ir infekciją, vadinamą empiema, kuri komplikuoja ligos eigą. Ilgalaikiai pleuros ir plaučių audinio pakitimai gali sumažinti plaučių elastingumą ir funkciją, dar labiau trukdydami kvėpavimui.

Dėl šių priežasčių pneumotorakso gydymas turi būti laiku ir tinkamas, kad būtų išvengta rimtų pasekmių.

Pneumotorakso visiškai išvengti ne visada įmanoma, ypač kai jis atsiranda spontaniškai, tačiau galima sumažinti jo riziką ir apsaugoti plaučius laikantis tam tikrų prevencinių priemonių.

Svarbiausia yra vengti situacijų, kurios gali sukelti krūtinės ląstos traumą, pavyzdžiui, saugiai elgtis sportuojant, dirbant pavojingose sąlygose ir važiuojant automobiliu naudojant saugos diržus.

Rūkymas yra svarbus rizikos veiksnys, todėl jo atsisakymas padeda sumažinti pneumotorakso tikimybę.

Asmenims, sergantiems plaučių ligomis, svarbu reguliariai lankytis pas gydytoją, laikytis paskirto gydymo ir vengti infekcijų.

Be to, svarbu atidžiai laikytis medicininių rekomendacijų po invazinių procedūrų krūtinės srityje, kad sumažintumėte oro patekimą į pleuros ertmę.

Laiku diagnozuojant ir gydant plaučių ligas bei atsargiai elgiantis galima ženkliai sumažinti pneumotorakso riziką.