Polineuropatija

1. Žalingo veiksnio poveikis nervams – periferiniai nervai pažeidžiami dėl medžiagų apykaitos, toksinių, autoimuninių ar kitų procesų.


2. Nervinių skaidulų pažeidimas – gali būti pažeista mielino dangalas (demyelinizacija) arba pats nervo aksonas (aksonopatija).


3. Nervinių impulsų perdavimo sutrikimas – dėl struktūrinių pažeidimų signalai tarp nervų, raumenų ir organų tampa lėti, iškreipti arba visai neprasideda.


4. Pirmųjų simptomų atsiradimas – paprastai jie prasideda tolimiausiose galūnių dalyse (pėdose, plaštakose).


5. Progresavimas – pažeidimas plinta į aukščiau esančias kūno vietas, sutrikdydamas vis daugiau nervų funkcijų.


6. Galimos ilgalaikės pasekmės – ilgai trunkantis pažeidimas gali lemti negrįžtamus nervų funkcijos sutrikimus.

Polineuropatija atsiranda dėl įvairių veiksnių, pažeidžiančių periferinius nervus ir trikdančių jų funkciją. Pagrindinės priežastys ir rizikos veiksniai yra:

• Cukrinis diabetas – viena dažniausių lėtinės polineuropatijos priežasčių dėl ilgalaikio padidėjusio gliukozės kiekio kraujyje poveikio nervams.


• Vitaminų trūkumas – ypač B grupės vitaminų, reikalingų nervų funkcijai.


• Toksinių medžiagų poveikis – alkoholis, sunkieji metalai, tam tikri vaistai (pvz., chemoterapiniai preparatai).


• Autoimuninės ligos – kai imuninė sistema klaidingai atakuoja nervų audinius.


• Infekcijos – pavyzdžiui, ŽIV, Laimo liga, raupsai.


• Paveldimi sutrikimai – genetinės nervų sistemos ligos, tokios kaip Charcot-Marie-Tooth.


• Inkstų ar kepenų nepakankamumas – dėl toksinų kaupimosi kraujyje, veikiančių nervus.


• Traumos ar mechaninis nervų pažeidimas – ilgalaikis spaudimas ar sužalojimas.

• Jutimo sutrikimai – dilgčiojimas, deginimo pojūtis, tirpimas ar sumažėjęs jautrumas, dažniausiai pradedant nuo pėdų ar plaštakų.


• Skausmas – aštrus, deginantis ar duriantis, sustiprėjantis naktį.


• Silpnumas – raumenų jėgos sumažėjimas, sunkumas atlikti smulkius judesius ar vaikščioti.


• Koordinacijos sutrikimai – pusiausvyros praradimas, dažnesnis griuvimas.


• Raumenų atrofija – ilgainiui dėl nervų pažeidimo raumenys silpnėja ir mažėja.


• Autonominės nervų sistemos sutrikimai – prakaitavimo pokyčiai, kraujospūdžio svyravimai, virškinimo ar šlapinimosi problemos.


• Padidėjęs jautrumas prisilietimui – net lengvas prisilietimas gali sukelti skausmą.

• 
  

  Išsami anamnezė ir klinikinė apžiūra – vertinami simptomai, jų atsiradimo laikas, progresavimas, galimi rizikos veiksniai.

  
  


• 
  

  Kraujo tyrimai – gliukozės kiekis, vitaminų (ypač B grupės) koncentracija, inkstų ir kepenų funkcijos rodikliai, skydliaukės hormonai, uždegimo ir autoimuninių procesų žymenys.

  
  


• 
  

  Elektromiografija (EMG) ir nervų laidumo tyrimas (NCS) – nustato, ar pažeisti nervai, ar jų mielino dangalas, ar aksonai.

  
  


• 
  

  Stuburo smegenų skysčio tyrimas – atliekamas, jei įtariamas autoimuninis ar infekcinis procesas.

  
  


• 
  

  Genetiniai tyrimai – jei įtariama paveldima polineuropatijos forma.

  
  


• 
  

  Vaizdiniai tyrimai – MRT ar ultragarsas, jei reikia įvertinti nervų ar aplinkinių struktūrų būklę.

  
  


• 
  

  Nervų biopsija – taikoma retais atvejais, kai diagnozė neaiški ir būtina histologinė analizė.

  
  

Polineuropatijos gydymas priklauso nuo jos priežasties, todėl pirmiausia siekiama pašalinti ar kontroliuoti žalingą veiksnį ir sumažinti nervų pažeidimą.

1. Pagrindinės priežasties gydymas – cukrinio diabeto atveju kontroliuojamas gliukozės kiekis kraujyje, esant vitaminų trūkumui jie papildomi, nutraukiamas toksinių medžiagų poveikis ar koreguojamas medikamentų vartojimas.


2. Medikamentinis gydymas simptomams mažinti – skiriami vaistai nuo neuropatinio skausmo (pvz., gabapentinas, pregabalinas, duloksetinas, amitriptilinas), priešuždegiminiai ar imunosupresiniai preparatai autoimuninių formų atveju.


3. Fizinė terapija ir reabilitacija – pratimai raumenų jėgai ir lankstumui palaikyti, koordinacijai gerinti, pusiausvyrai treniruoti.


4. Ortopedinės priemonės – specialūs įtvarai, avalynė ar pagalbiniai vaikščiojimo įrankiai siekiant pagerinti mobilumą ir sumažinti griuvimo riziką.


5. Gyvenimo būdo korekcija – sveika mityba, fizinis aktyvumas, žalingų įpročių atsisakymas, streso valdymas.


6. Gretutinių ligų kontrolė – hipertenzijos, inkstų ar kepenų ligų, skydliaukės sutrikimų gydymas.


7. Reguliarus stebėjimas – siekiant įvertinti gydymo efektyvumą ir užkirsti kelią progresavimui.

Polineuropatija gali sukelti įvairių komplikacijų, ypač jei ji progresuoja arba nėra tinkamai gydoma.

Dėl jutimo praradimo gali išsivystyti pėdų opos ir žaizdos, kurios ilgainiui sunkiai gyja ir gali komplikuotis infekcijomis.

Raumenų silpnumas bei koordinacijos sutrikimai lemia griuvimus ir traumų riziką, o sunkesniais atvejais – nuolatinį mobilumo praradimą.

Autonominės nervų sistemos pažeidimas gali sukelti širdies ritmo ir kraujospūdžio svyravimus, virškinimo sutrikimus, šlapinimosi ir lytinės funkcijos problemas.

Negydoma ar sparčiai progresuojanti polineuropatija gali baigtis negrįžtamu nervų funkcijos praradimu, dėl kurio ženkliai suprastėja gyvenimo kokybė ir savarankiškumas.

Norint išvengti polineuropatijos, svarbu imtis priemonių, padedančių apsaugoti periferinius nervus nuo pažeidimų.

Pirmiausia reikėtų kontroliuoti lėtines ligas, ypač cukrinį diabetą, palaikant stabilų gliukozės kiekį kraujyje.

Svarbu užtikrinti pakankamą vitaminų, ypač B grupės, kiekį maiste arba papildais, jei jų trūksta.

Reikėtų vengti toksinių medžiagų poveikio – riboti alkoholio vartojimą, dirbant su cheminėmis medžiagomis naudoti apsaugos priemones.

Vartojant vaistus, galinčius pažeisti nervus, būtina reguliariai tikrintis pas gydytoją ir prireikus koreguoti gydymą.

Svarbi subalansuota mityba ir reguliarus fizinis aktyvumas, padedantys palaikyti nervų ir kraujotakos sveikatą.

Taip pat būtina saugotis traumų, ypač galūnių, ir laiku gydyti bet kokias infekcijas, galinčias pakenkti nervams.