Prieširdžių pertvaros defektas

1. Vaisiaus vystymosi metu formuojasi širdis ir jos pertvaros, kurios turi atskirti kairiąją ir dešiniąją puses.


2. Prieširdžių pertvara pradeda formuotis iš specialių audinių ataugų, kurios susilieja ir uždaro natūralią angą tarp prieširdžių.


3. Normaliu atveju gimimo metu ši anga (ovalinė anga) užsidaro, nes pasikeičia kraujotaka pradėjus kvėpuoti plaučiais.


4. Esant defektui, ovalinė anga neužsidaro arba pertvara nesusiformuoja visiškai.


5. Rezultatas – lieka tarpas (skylutė) pertvaroje, jungiantis kairįjį ir dešinįjį prieširdžius.

• Genetiniai veiksniai – tam tikri paveldimi genų pokyčiai gali sutrikdyti širdies vystymąsi vaisiui.


• Chromosomų anomalijos – pavyzdžiui, Dauno sindromas ar kiti chromosomų sutrikimai, kurie dažnai siejami su įgimtomis širdies ydomis.


• Motinos infekcijos nėštumo metu – ypač pavojingos pirmąjį trimestrą (pvz., raudonukė), nes tuo metu formuojasi širdies pertvaros.


• Vaistai ar cheminės medžiagos – kai kurie vaistai, alkoholis, narkotinės medžiagos ar toksinai gali turėti vystymą trikdantį poveikį.


• Žalingi įpročiai – rūkymas, alkoholio vartojimas, narkotikų vartojimas nėštumo metu.


• Motinos ligos – nekontroliuojamas cukrinis diabetas, fenilketonurija ar kitos medžiagų apykaitos ligos, galinčios paveikti vaisiaus organų formavimąsi.


• Nežinomos priežastys – daugeliu atvejų konkretaus veiksnio nepavyksta nustatyti, defektas atsiranda atsitiktinai.

Šie veiksniai gali sutrikdyti normalų širdies pertvaros formavimąsi ir užsidarymą, todėl vietoje vientisos sienelės tarp prieširdžių lieka tarpas.

• Dusulys – ypač fizinio krūvio metu.


• Greitas nuovargis – net atliekant įprastą veiklą.


• Dažnesnės kvėpavimo takų infekcijos – bronchitai, plaučių uždegimai, ypač vaikystėje.


• Širdies ritmo sutrikimai – permušimai, nereguliarus širdies plakimas, dažniausiai suaugus.


• Sutrikęs augimas ir svorio prieaugis – mažesniems vaikams.


• Paburkstančios kojos ar pilvas – vėlesnėse stadijose, kai išsivysto širdies nepakankamumas.


• Melsvas odos atspalvis (cianozė) – retesnis požymis, pasireiškiantis esant dideliam defektui ar komplikacijoms.

1. Fizinis ištyrimas – gydytojas gali išgirsti širdies ūžesį stetoskopu.


2. Elektrokardiograma (EKG) – parodo širdies elektrinį aktyvumą ir galimus ritmo sutrikimus.


3. Krūtinės ląstos rentgenograma – gali matytis padidėjusi širdis ar sustiprėję plaučių kraujagyslių piešiniai.


4. Echokardiografija (širdies echoskopija) – pagrindinis tyrimas, leidžiantis tiesiogiai pamatyti defektą, įvertinti jo dydį ir kraujo tekėjimą.


5. Echoskopija su kontrastu arba transesofaginė echokardiografija – tikslesni tyrimai, naudojami jei paprasta echoskopija nepateikia pakankamai informacijos.


6. Širdies kateterizacija – atliekama rečiau, kai reikia tiksliai išmatuoti slėgius širdies ertmėse ir kraujotakos pokyčius.

Šie tyrimai padeda ne tik patvirtinti diagnozę, bet ir įvertinti, ar defektas turi reikšmingą poveikį širdžiai bei plaučiams.

Prieširdžių pertvaros defekto gydymas priklauso nuo angos dydžio, kraujo tekėjimo per ją ir poveikio širdžiai:

1. Stebėjimas – jei defektas mažas ir nesukelia širdies veiklos sutrikimų, pakanka reguliarios kardiologo priežiūros. Kai kurie maži defektai vaikystėje gali savaime užakti.


2. Vaistai – jie pačio defekto neuždaro, bet gali būti skiriami simptomams ar komplikacijoms gydyti (pvz., širdies nepakankamumui, ritmo sutrikimams).


3. Kateterinė uždarymo procedūra – per kraujagyslę įvedamas specialus uždarymo įtaisas („skėtukas“), kuris užkemša angą. Tai minimaliai invazinė procedūra, dažnai taikoma vidutinio ar didelio dydžio defektams.


4. Chirurginė operacija – atvira širdies operacija, kurios metu anga užsiuvama arba uždengiama lopu iš paciento audinio ar dirbtinės medžiagos. Taikoma, jei defektas didelis arba jo neįmanoma uždaryti kateteriu.

Gydymo tikslas – pašalinti nenormalų kraujo tekėjimą tarp prieširdžių, apsaugoti širdį ir plaučius nuo ilgalaikės žalos.

Prieširdžių pertvaros defektas, ypač jei yra didesnis ir ilgą laiką nelieka gydomas, gali sukelti įvairias komplikacijas:

• Dešinės širdies pusės padidėjimas ir silpnėjimas – dėl nuolatinės papildomos apkrovos.


• Plaučių arterinė hipertenzija – padidėjęs spaudimas plaučių kraujagyslėse.


• Širdies nepakankamumas – širdis tampa nepajėgi užtikrinti normalią kraujotaką.


• Širdies ritmo sutrikimai (aritmijos) – dažniausiai prieširdžių virpėjimas ar plazdėjimas.


• Paradoksinė embolija – krešulys iš veninės sistemos gali patekti į arterinę kraujotaką ir sukelti insultą ar kitą kraujotakos sutrikimą.


• Padidėjusi infekcinio endokardito rizika – retesnė, bet galima komplikacija.

Šios komplikacijos dažniausiai vystosi palaipsniui, todėl ankstyva diagnozė ir tinkamas gydymas yra labai svarbūs.

Kadangi prieširdžių pertvaros defektas yra įgimta širdies yda, jo visiškai išvengti dažniausiai neįmanoma. Tačiau galima sumažinti riziką, pasirūpinant tinkama motinos sveikata nėštumo metu:

• Planuoti nėštumą – prieš pastojant pasitikrinti sveikatą, ypač jei yra lėtinių ligų.


• Vengti žalingų įpročių – nerūkyti, nevartoti alkoholio ir narkotinių medžiagų.


• Kontroliuoti ligas – sergant diabetu ar kitomis lėtinėmis ligomis, būtina tinkamai gydytis.


• Skiepytis nuo infekcijų – ypač nuo raudonukės, kad išvengtumėte vaisiui pavojingų infekcijų nėštumo metu.


• Atsargiai vartoti vaistus – nėštumo metu vartoti tik gydytojo paskirtus vaistus, vengti cheminių medžiagų poveikio.


• Sveika gyvensena – subalansuota mityba, pakankamas poilsis, streso mažinimas.

Nors visų atvejų išvengti neįmanoma, šios priemonės padeda sumažinti įgimtų širdies ydų riziką.