Proktitas

1. Dirgiklio ar infekcijos patekimas į tiesiąją žarną – tai gali būti bakterijos, virusai, parazitai, lėtinės žarnyno ligos ar išoriniai veiksniai (pvz., radiacija, vaistai).


2. Imuninės sistemos aktyvacija – organizmas sureaguoja į dirgiklį sukeldamas vietinį uždegimą.


3. Gleivinės uždegimas – uždegiminės ląstelės kaupiasi gleivinėje, ji parausta, patinsta, gali formuotis erozijos ar pažeidimai.


4. Pažeistos vietos jautrumas ir sekrecija – atsiranda padidėjusi gleivių gamyba, gali kauptis uždegiminis skystis ar kraujas.


5. Žarnos funkcijos pokyčiai – uždegimas sutrikdo įprastą žarnos veiklą, kyla dirginimas, dažnas tuštinimosi poreikis ar diskomfortas.

Ši eiga gali būti ūmi (vystosi greitai ir stipriai) arba lėtinė (ilgesnė, su atkryčiais ir remisijomis), priklausomai nuo priežasties ir organizmo atsako.

• Infekcijos – dažniausia proktito priežastis. Uždegimą gali sukelti bakterijos (pvz., Chlamydia trachomatis, Neisseria gonorrhoeae, Treponema pallidum, Shigella), virusai (ypač herpes simplex), ar parazitai (pvz., amebos). Dažnai proktitas siejamas su lytiniu keliu plintančiomis infekcijomis.


• Uždegiminės žarnyno ligos – Krono liga ar opinis kolitas gali apimti ir tiesiąją žarną, sukeldami lėtinį proktitą kaip bendros ligos dalį.


• Radiacija (radiacinis proktitas) – atsiranda po dubens srities spindulinio gydymo, dažniausiai gydant gimdos, prostatos ar tiesiosios žarnos vėžį.


• Vaistai ir cheminiai dirgikliai – kai kurie vaistai (ypač žvakutės, klizmos ar chemoterapiniai preparatai) gali dirginti gleivinę ir sukelti uždegimą.


• Mechaninis dirginimas ar trauma – dažnas klizavimas, analiniai lytiniai santykiai ar kiti mechaniniai veiksniai gali pažeisti tiesiosios žarnos gleivinę.


• Autoimuniniai sutrikimai – kai kuriais atvejais imuninė sistema puola tiesiosios žarnos audinius be aiškios išorinės priežasties.

• Skausmas ar diskomfortas tiesiojoje žarnoje


• Dažnas noras tuštintis (tenesmas)


• Gleivės, kraujas ar pūliai išmatose


• Jausmas, lyg žarna nebūtų visiškai ištuštinta


• Niežėjimas ar perštėjimas išangėje


• Kartais – karščiavimas (jei yra infekcija)

1. Išmatų tyrimas – ieškoma bakterijų, virusų, parazitų ar kraujo; padeda atmesti infekcinį proktitą.


2. Rektoskopija arba kolonoskopija – apžiūrima tiesiosios žarnos gleivinė, vertinamas uždegimas, paimama biopsija.


3. Biopsija – iš gleivinės paimtas mėginys padeda nustatyti uždegimo tipą (infekcinis, autoimuninis, navikinis ir kt.).


4. Lytiniu keliu plintančių ligų (LPL) tyrimai – atliekami, jei įtariama infekcinė kilmė (pvz., chlamidijos, gonorėja, herpesas).


5. Kraujo tyrimai – įvertinami uždegimo žymenys (CRB, ENG), kraujo ląstelių kiekiai, gali būti ieškoma infekcijų ar autoimuninių požymių.


6. Šlapimo tyrimas – kartais atliekamas kartu, jei įtariamas LPL arba gretutinė infekcija.

1. Infekcinis proktitas – skiriami antibiotikai (pvz., esant bakterinėms infekcijoms) arba antivirusiniai vaistai (pvz., nuo herpeso), priklausomai nuo nustatyto sukėlėjo.


2. Uždegiminių žarnyno ligų sukeltas proktitas – gydomas vietiniais priešuždegiminiais vaistais (žvakutės, klizmos su mesalazinu ar kortikosteroidais) ir, jei reikia, sisteminiu gydymu.


3. Radiacinis proktitas – skiriamos gleivinę saugančios klizmos, žvakutės, o sunkiais atvejais – endoskopinis gydymas ar net chirurginė intervencija.


4. Palaikomasis gydymas – vartojami vaistai nuo skausmo, gleivinės gijimą skatinančios priemonės, mitybos korekcija (vengti aštraus maisto, alkoholio), geros higienos palaikymas.


5. Gyvenimo būdo pokyčiai – svarbu vengti dirgiklių, atsisakyti žalingų įpročių, o lytiniu keliu plintančių infekcijų atvejais – gydyti abu partnerius ir laikytis apsaugos priemonių.

Gydymas visada pritaikomas individualiai, todėl būtina pasitarti su gydytoju, kad būtų tiksliai nustatyta priežastis ir pasirinktas tinkamiausias metodas.

Ilgalaikis uždegimas gali pažeisti tiesiosios žarnos gleivinę ir sukelti opas, kurios vėliau gali virsti randais ar sukelti gleivinės susiaurėjimą (striktūrą). Tai gali apsunkinti tuštinimąsi ir sukelti nuolatinį diskomfortą.

Kita dažna komplikacija – kraujavimas iš tiesiosios žarnos, kuris gali būti gausesnis, jei išopėjusi gleivinė ar kraujagyslės yra pažeidžiamos. Lėtinis kraujavimas gali sukelti mažakraujystę.

Sunkesniais atvejais gali išsivystyti abscesas (pūlinys šalia išangės) ar fistulė – nenormalus jungiamasis kanalas tarp žarnos ir aplinkinių audinių ar odos.

Be to, lėtinis proktitas gali lemti nuolatinį tuštinimosi sutrikimą, dažną norą eiti į tualetą (tenesmą), skausmą, kuris blogina gyvenimo kokybę.

Retais atvejais, jei proktitas susijęs su uždegiminėmis žarnyno ligomis, ilgainiui gali padidėti ir storosios žarnos vėžio rizika, ypač jei uždegimas tęsiasi daugelį metų.

Pirmiausia svarbu saugoti tiesiosios žarnos gleivinę nuo infekcijų. Tai reiškia – naudoti apsaugos priemones lytinių santykių metu, ypač analinio sekso, ir reguliariai tikrintis dėl lytiniu keliu plintančių ligų, jei yra padidėjusi rizika.

Taip pat reikia atsargiai naudoti klizmas ir žvakutes, nes dažnas ar netinkamas jų naudojimas gali sudirginti ar pažeisti gleivinę. Reikėtų vengti agresyvių cheminių medžiagų, skirtų žarnyno valymui ar gydymui be gydytojo rekomendacijos.

Jeigu yra uždegiminių žarnyno ligų rizika ar diagnozė, svarbu reguliariai lankytis pas gydytoją, laikytis paskirto gydymo ir stebėti simptomus – taip išvengiama uždegimo paūmėjimų tiesiojoje žarnoje.

Be to, svarbu laikytis geros higienos, ypač po tuštinimosi, ir gyventi sveikai – tinkama mityba, pakankamas skysčių kiekis ir reguliarus tuštinimasis padeda palaikyti tiesiosios žarnos sveikatą.

Galiausiai, reikėtų vengti rūkymo, perdirbto maisto, alkoholio ir kitų veiksnių, kurie gali skatinti gleivinės sudirginimą ar pabloginti uždegiminius procesus organizme.