Raupai

1. Bakterijos patekimas į organizmą. Mycobacterium leprae patenka per kvėpavimo takus arba pažeistą odą.


2. Inkubacinis periodas. Liga vystosi lėtai, inkubacinis laikotarpis gali trukti nuo kelių mėnesių iki kelerių metų.


3. Bakterijų dauginimasis ir plitimas. Bakterijos daugiasi odoje ir nervų audiniuose, sukeldamos uždegimą.


4. Nervų pažeidimas. Uždegiminiai procesai pažeidžia periferinius nervus, dėl ko sumažėja jutimai ir atsiranda raumenų silpnumas.


5. Odos ir audinių pažeidimai. Atsiranda opų, pigmentacijos pokyčių, odos deformacijų ir randų.


6. Ligos progresavimas arba remisija. Liga gali būti lėtinė, su periodiškais paūmėjimais arba pasiekti remisiją gydant.

Raupai atsiranda dėl infekcijos bakterija Mycobacterium leprae, kuri užkrečia odą, nervų sistemą ir gleivines.

Pagrindinės priežastys:

• Bakterijos poveikis. Mycobacterium leprae patenka į organizmą per kvėpavimo takus arba pažeistą odą ir dauginasi lėtai.


• Imuninės sistemos atsakas. Organizmo imuninė sistema ne visada efektyviai pašalina bakterijas, todėl atsiranda lėtinis uždegimas ir audinių pažeidimai.


• Artimas ir ilgalaikis kontaktas. Raupų plitimas dažniausiai vyksta per ilgalaikį kontaktą su sergančiais asmenimis.


• Geografiniai ir socialiniai veiksniai. Liga dažnesnė tam tikrose geografinėse vietovėse ir socialinėse grupėse, kur blogesnės higienos sąlygos.

• Odos dėmės, kurios gali būti blyškios arba raudonos, su sumažėjusiu jautrumu


• Odos tirpimas arba nejautrumas pažeistose vietose


• Raumenų silpnumas arba paralyžius dėl nervų pažeidimo


• Randai ir odos deformacijos dėl lėtinių opų


• Nervų skausmas ar deginimo pojūtis


• Gleivinių pažeidimai burnos, nosies ar akių srityse


• Uždegimas ir patinimas aplink nervus


• Lėtinė infekcija, kuri gali progresuoti be gydymo

1. Klinikinė apžiūra. Dermatologas įvertina odos pažeidimus, jautrumo pokyčius ir nervų funkciją.


2. Odos biopsija. Imamas audinio mėginys mikroskopiniam tyrimui, siekiant nustatyti Mycobacterium leprae buvimą ir ligos pobūdį.


3. Mikroskopinis bakterijų tyrimas. Pavyzdžiui, rūgštį atsparių bakterijų dažymas (Ziehl-Neelsen metodas), leidžiantis aptikti raupų bakterijas.


4. Nervų funkcijos testai. Elektrofiziologiniai tyrimai ir jautrumo vertinimas siekiant įvertinti nervų pažeidimo laipsnį.


5. Kraujo tyrimai. Nors specifinių kraujo tyrimų raupams nėra, jie padeda įvertinti bendrą organizmo būklę ir uždegimą.

Raupų gydymas yra kompleksinis ir ilgalaikis, siekiant visiškai išnaikinti bakterijas, užkirsti kelią komplikacijoms ir sumažinti uždegimą.

1. Multidruginė terapija (MDT). Tai pagrindinis gydymo metodas, apimantis kelių antibiotikų (dažniausiai rifampicino, dapsonio ir klofazimino) vartojimą kartu, siekiant efektyviai naikinti Mycobacterium leprae ir išvengti atsparumo.


2. Uždegimo kontrolė. Skiriami kortikosteroidai ar kiti priešuždegiminiai vaistai, kad sumažintų nervų uždegimą ir apsaugotų nuo pažeidimų.


3. Fizioterapija. Skirta išlaikyti nervų funkciją, mažinti raumenų atrofiją ir deformacijas.


4. Chirurginė intervencija. Kai kuriais atvejais gali būti reikalinga nervų atstatymo ar deformacijų korekcijos operacija.


5. Psichosocialinė pagalba. Svarbi dėl ligos stigmos mažinimo ir pacientų gyvenimo kokybės gerinimo.

Pirmiausia, ligos metu pažeidžiami periferiniai nervai, dėl ko atsiranda jutimo praradimas ir raumenų silpnumas, kurie gali sukelti lėtinį skausmą ir funkcinius sutrikimus.

Dėl nervų pažeidimo pacientai dažnai netenka gebėjimo jausti skausmą ar temperatūrą, todėl lengvai patiria nudegimus, sužalojimus ir opos, kurios ilgai gyja.

Ilgainiui gali išsivystyti deformacijos ir amputacijos, ypač jei pažeidžiamos rankos ar kojos.

Raupos taip pat gali sukelti odą pažeidžiančias opas ir randus, kurie paveikia estetinę išvaizdą.

Ligos stigmos ir socialinės izoliacijos pasekmė – psichologinės problemos, tokios kaip depresija ir socialinis atskyrimas.

Svarbu užtikrinti ankstyvą ir visišką sergančiųjų gydymą, kad būtų sumažintas infekcijos plitimas.

Skatinti visuomenės švietimą apie raupų požymius ir prevenciją, ypač endeminėse teritorijose.

Palaikyti geras higienos sąlygas ir skatinti sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą.

Riboti ilgalaikį artimą kontaktą su sergančiais asmenimis be tinkamos medicininės priežiūros.

Vykdyti kontroliuojamus stebėjimus ir profilaktines programas rizikos grupėse.

Gerinti bendrą imuninės sistemos būklę per subalansuotą mitybą ir sveiką gyvenimo būdą.

Šios priemonės padeda sumažinti raupų plitimą ir apsaugoti visuomenę nuo ligos.