Sarkoidozė

1. Imuninės sistemos suaktyvėjimas – dėl nežinomos priežasties (galimai infekcinio, aplinkos ar genetinio pobūdžio) organizmas suaktyvina imuninį atsaką.


2. Limfocitų ir makrofagų kaupimasis – imuninės ląstelės susitelkia pažeistuose audiniuose, ypač plaučiuose ar limfmazgiuose.


3. Granulomų formavimasis – susikaupusios ląstelės sudaro mažus mazgelius – granulomas, kurios yra sarkoidozei būdingas požymis.


4. Organų pažeidimas – jei granulomos neišnyksta, jos gali trikdyti organo funkciją, sukeldamos lėtinį uždegimą ir audinių pakitimus.


5. Ligos eiga – kai kuriais atvejais granulomos išnyksta savaime, kitais – išlieka ar progresuoja, sukeldamos ilgalaikių komplikacijų.

Ši eiga gali vykti tyliai, be akivaizdžių simptomų, arba būti aktyvi ir klinikai ryški, priklausomai nuo individualios organizmo reakcijos.

Tiksli sarkoidozės priežastis nėra žinoma, tačiau manoma, kad ją sukelia nenormali imuninės sistemos reakcija į tam tikrą dirgiklį aplinkoje ar organizme.

Pagrindiniai galimi veiksniai, prisidedantys prie sarkoidozės atsiradimo:

• Genetinis polinkis – liga dažniau pasitaiko šeimose, kuriose jau yra sirgusių sarkoidoze, o tam tikri genetiniai žymenys (pvz., HLA genai) gali didinti riziką.


• Aplinkos veiksniai – įtariama, kad tam tikri aplinkos dirgikliai, tokie kaip dulkės, pelėsiai, cheminės medžiagos ar mikroorganizmai, gali sukelti ligą jautriems asmenims.


• Infekcijos – kai kurie mokslininkai mano, kad bakterijos (pvz., Mycobacterium tuberculosis, Propionibacterium acnes) ar virusai gali būti sarkoidozę sukeliančios imuninės reakcijos pradžia.


• Autoimuniniai mechanizmai – organizmas gali klaidingai atpažinti savo audinius kaip svetimus ir pradėti juos „atakuoti“, formuodamas granulomas.

Svarbu pabrėžti, kad sarkoidozė nėra užkrečiama ir neperduodama nuo žmogaus žmogui. Ji greičiausiai atsiranda dėl keleto veiksnių sąveikos, kai tam tikroje genetinėje terpėje pasireiškia aplinkos ar infekcinis veiksnys, iššaukiantis imuninį atsaką.

• Bendras silpnumas ir nuovargis


• Sausas kosulys, dusulys (kai pažeisti plaučiai)


• Padidėję limfmazgiai, ypač kakle, pažastyse ar krūtinėje


• Akių paraudimas, skausmas, regos sutrikimai


• Odos bėrimai – dažniausiai mazgeliai ar rausvos dėmės (pvz., ant blauzdų)


• Karščiavimas ar nedidelė temperatūra


• Svorio kritimas be aiškios priežasties


• Sąnarių skausmas ar patinimas

Kartais sarkoidozė būna besimptomė ir nustatoma atsitiktinai atliekant rentgenogramą ar kitus tyrimus.

1. Krūtinės ląstos rentgenograma arba KT – dažniausiai pirmas tyrimas, padedantis nustatyti padidėjusius limfmazgius ar plaučių pažeidimus.


2. Kraujo tyrimai – gali parodyti uždegimą (padidėjęs ENG, CRB), kalcio kiekį kraujyje (dažnai padidėjęs), kepenų ar inkstų funkcijos rodiklius.


3. AKT (angiotenziną konvertuojančio fermento) tyrimas – dažnai būna padidėjęs sergant sarkoidoze.


4. Plaučių funkcijos tyrimai (spirometrija) – vertinamas kvėpavimo pajėgumas.


5. Bronchoskopija su biopsija – leidžia paimti mėginius iš kvėpavimo takų ir patvirtinti granulomų buvimą.


6. Limfmazgių, odos, plaučių ar kitų pažeistų audinių biopsija – pagrindinis būdas galutinei diagnozei.


7. Akių ištyrimas – reikalingas net jei nėra nusiskundimų, nes sarkoidozė gali tyliai pažeisti akis.


8. Širdies ar neurologiniai tyrimai – atliekami, jei yra atitinkamų simptomų (pvz., EKG, MRT).


9. Šlapimo tyrimas – vertinamas inkstų funkcijos pažeidimas.


10. Tuberkuliozės tyrimai – būtini, nes sarkoidozė dažnai painiojama su tuberkulioze, o gydymas labai skirtingas.

1. Stebėjimas be gydymo – jei simptomai silpni arba jų visai nėra, dažnai pasirenkama „lauki ir stebėk“ taktika, nes liga gali regresuoti savaime.


2. Kortikosteroidai (pvz., prednizolonas) – pagrindinis vaistas, mažinantis uždegimą ir granulomų formavimąsi; skiriamas esant reikšmingam organų pažeidimui.


3. Imunosupresantai – jei kortikosteroidų nepakanka arba jie netoleruojami, skiriami vaistai, slopinantys imuninį atsaką (pvz., metotreksatas, azatioprinas).


4. Biologinė terapija – retais atvejais, esant sunkiai eigai, taikomi biologiniai vaistai (pvz., anti-TNF preparatai).


5. Simptominis gydymas – gali būti skiriami vaistai nuo kosulio, skausmo ar akių lašai, jei pažeistos akys.


6. Gyvenimo būdo koregavimas – svarbu vengti pervargimo, rūpintis bendra sveikata, palaikyti kvėpavimo funkciją, reguliariai lankytis pas gydytojus.

Dauguma pacientų pasveiksta arba liga tampa neaktyvi, tačiau kai kuriems sarkoidozė gali pereiti į lėtinę formą, todėl svarbus ilgalaikis stebėjimas ir individualiai pritaikytas gydymas.

Dažniausiai pasitaiko lėtiniai plaučių pažeidimai, kai dėl užsitęsusio uždegimo vystosi plaučių fibrozė – randėjimas, mažinantis kvėpavimo funkciją ir sukeliantis dusulį, kosulį bei sumažėjusį fizinį pajėgumą. Kartu gali išsivystyti plautinė hipertenzija, kuri apsunkina kraujotaką plaučiuose ir sukelia širdies apkrovą.

Pažeidus akis, gali atsirasti lėtinis akių uždegimas, kuris, jei nebus laiku gydomas, gali baigtis regėjimo susilpnėjimu ar net apakimu.

Taip pat gali išsivystyti odos randėjimai, nuolatiniai bėrimai ar mazgeliai.

Kai kuriais atvejais sarkoidozė pažeidžia širdį, sukeldama aritmijas, širdies nepakankamumą ar net staigų širdies sustojimą, todėl širdies forma laikoma viena pavojingiausių.

Dar viena galima komplikacija – neurologiniai sutrikimai, tokie kaip veidinio nervo paralyžius, galvos skausmai, koordinacijos sutrikimai ar net traukuliai, jei pažeidžiama centrinė nervų sistema.

Be to, ilgalaikis uždegimas ar gydymas imunosupresiniais vaistais gali susilpninti organizmo apsaugą, todėl padidėja infekcijų rizika. Kai kuriais atvejais gali išsivystyti hiperkalcemija, dėl kurios atsiranda pykinimas, silpnumas ar inkstų akmenligė.

Sarkoidozės visiškai išvengti negalima, nes tiksli jos atsiradimo priežastis nėra žinoma. Tačiau galima sumažinti galimų rizikų poveikį ir palaikyti stiprią imuninę sistemą, kuri gali padėti organizmui efektyviau reaguoti į galimus dirgiklius.

Pirmiausia svarbu vengti ilgalaikio kontakto su aplinkos veiksniais, kurie, kaip manoma, gali išprovokuoti ligą – tai dulkės, pelėsiai, cheminės medžiagos ar metalų dalelės, ypač jei žmogus dirba gamyboje, statybose ar žemės ūkyje.

Taip pat svarbu rūpintis bendra sveikata ir imunine sistema: palaikyti sveiką mitybą, pakankamai miegoti, būti fiziškai aktyviam, vengti streso bei žalingų įpročių, tokių kaip rūkymas ar alkoholio vartojimas.

Jeigu šeimoje yra buvę sarkoidozės atvejų, verta reguliariai atlikti sveikatos patikras, ypač jei atsiranda neaiškus kosulys, limfmazgių padidėjimas ar odos bėrimai. Ankstyvas nustatymas leidžia greičiau pradėti stebėjimą ar gydymą, kol dar neatsirado komplikacijų.

Nors specifinės profilaktikos priemonės sarkoidozei šiuo metu neegzistuoja, sveikas gyvenimo būdas ir profesinių rizikų vengimas gali padėti sumažinti ligos išsivystymo tikimybę arba jos sunkumą.