Sėklidžių vėžys

1. Ląstelių mutacija – dėl genetinių, hormoninių ar aplinkos veiksnių dalis sėklidės ląstelių įgyja gebėjimą nekontroliuojamai dalytis.


2. Naviko formavimasis – iš pakitusių ląstelių susiformuoja auglys, dažniausiai vienoje sėklidėje. Šis auglys gali augti lėtai arba sparčiai, priklausomai nuo tipo (seminoma ar neseminominis navikas).


3. Vietinis išplitimas – auglys plečiasi sėklidėje, gali pažeisti aplinkinius audinius (epididimą, kraujagysles).


4. Metastazavimas – vėlesnėse stadijose vėžys plinta į limfmazgius (dažniausiai pilvo srityje), o vėliau – į plaučius, kepenis ar kitus organus per limfą ar kraują.


5. Sisteminės pasekmės – išplitęs vėžys gali sutrikdyti bendrą organizmo veiklą, tačiau dėl dažnai ankstyvos diagnostikos šios stadijos pasiekiamos rečiau.

Ankstyvas naviko nustatymas labai svarbus, nes pradžioje liga dažniausiai būna lokalizuota ir lengviau išgydoma.

• Nenusileidusi sėklidė (kriptorchizmas) – didžiausias žinomas rizikos veiksnys. Net jei sėklidė buvo chirurgiškai nuleista, vėžio rizika išlieka padidėjusi.


• Ankstesnis sėklidžių vėžys – jei vienoje sėklidėje buvo vėžys, padidėja tikimybė, kad išsivystys ir kitoje.


• Šeiminė ar genetinė predispozicija – vėžio atvejų šeimoje ar tam tikri genetiniai sindromai gali didinti riziką.


• Lytinių chromosomų anomalijos – pvz., Klinefelterio sindromas.


• Vaisingumo problemos – sumažėjęs spermos kiekis ar kokybė gali būti susiję su padidėjusia rizika.


• Baltosios rasės vyrai – statistiškai serga dažniau nei kitų rasių atstovai.


• Tam tikras gyvenimo būdas ar aplinkos veiksniai – galimai prisideda, bet tiesioginis ryšys ne visada įrodytas.

Daugeliu atvejų sėklidžių vėžys išsivysto be aiškios priežasties, todėl svarbu žinoti rizikos veiksnius ir reguliariai stebėti sėklidžių būklę.

• Neskausmingas guzelis ar patinimas sėklidėje


• Sunkumo pojūtis kapšelyje


• Skausmas ar diskomfortas sėklidėje (retai)


• Pilvo ar kirkšnies skausmas


• Sėklidės dydžio pakitimas


• Krūtinės skausmas, dusulys, kosulys (vėlyvose stadijose)


• Bendras silpnumas, svorio kritimas (vėlyvose stadijose)

1. Fizinė apžiūra – gydytojas apčiuopia sėklides, vertina guzelio dydį, konsistenciją ir jautrumą.


2. Ultragarsinis tyrimas (sėklidžių echoskopija) – pagrindinis neinvazinis tyrimas, leidžiantis įvertinti naviko buvimą, dydį ir struktūrą.


3. Kraujo tumorinių žymenų tyrimai – beta-hCG, AFP (alfa-fetoproteinas) ir LDH (laktatdehidrogenazė), kurie padeda diagnozuoti ir stebėti ligos eigą.


4. Vaizdiniai tyrimai – kompiuterinė tomografija (KT) pilvo, krūtinės ir dubens srityse, skirta įvertinti galimą metastazių plitimą.


5. Biopsija – dažniausiai neatliekama prieš chirurginį naviko pašalinimą dėl metastazių rizikos, tačiau gali būti reikalinga neaiškiais atvejais.


6. Orchidektomija (chirurginis naviko pašalinimas) – tiek diagnostinė, tiek gydomoji procedūra, po kurios atliekama tikslinė histologinė analizė.

Sėklidžių vėžio gydymas priklauso nuo naviko tipo, stadijos ir paciento būklės, tačiau pagrindiniai gydymo būdai yra šie:

1. Chirurginis gydymas – pagrindinė gydymo forma yra visiškas pažeistos sėklidės pašalinimas (orchidektomija). Tai leidžia pašalinti naviką ir nustatyti jo histologinį tipą.


2. Chemoterapija – dažnai taikoma po operacijos, ypač jei nustatomi metastazavę navikai arba jei navikas yra agresyvesnis (neseminominis). Chemoterapija padeda sunaikinti likusias vėžio ląsteles.


3. Radioterapija – dažniau skiriama seminomos tipui, ypač ankstyvose stadijose arba kaip papildomas gydymas po operacijos.


4. Stebėjimas (aktyvus stebėjimas) – kai kuriems pacientams, ypač ankstyvose stadijose ir esant mažai agresyviems navikams, gali būti rekomenduojamas reguliarios medicininės priežiūros režimas be papildomo gydymo.


5. Reabilitacija ir stebėsena – po gydymo svarbu reguliariai lankytis pas gydytoją, atlikti kraujo tyrimus ir vaizdinius tyrimus, kad būtų anksti nustatyti galimi atkryčiai.

Sėklidžių vėžys gali sukelti įvairias komplikacijas, ypač jei diagnozė vėluoja arba liga nėra tinkamai gydoma.

Pirmiausia, pagrindinė komplikacija yra vėžio metastazavimas į limfmazgius, plaučius, kepenis ar kitus organus, kas žymiai pablogina gydymo prognozes ir gali sukelti organų funkcijos sutrikimus.

Kita svarbi komplikacija yra širdies ir kraujotakos sistemos sutrikimai, kurie gali atsirasti dėl naviko ar jo gydymo, ypač chemoterapijos. Gali išsivystyti širdies veiklos sutrikimai ar kraujotakos nepakankamumas.

Dėl chirurginio gydymo (orchidektomijos) gali kilti hormoniniai pokyčiai ir vaisingumo sutrikimai, ypač jei pažeidžiamos abi sėklidės arba prireikia papildomo gydymo, kuris veikia spermos gamybą.

Taip pat dažna komplikacija yra psichologiniai sunkumai, susiję su diagnoze ir gydymu, įskaitant nerimą, depresiją ar savęs vertinimo problemas.

Galiausiai, gydymo metu gali pasireikšti šalutiniai poveikiai, tokie kaip infekcijos, kraujavimo sutrikimai ar organų pažeidimai, ypač chemoterapijos ir radioterapijos metu.

Sėklidžių vėžio visiškai išvengti nėra visiškai įmanoma, tačiau galima sumažinti riziką ir anksti aptikti ligą, taikant šias priemones.

Pirmiausia svarbu reguliariai atlikti savitikrą, apčiupinėjant sėklides, ypač jaunam vyrui nuo 15 iki 40 metų, kad laiku pastebėti bet kokius pakitimus.

Rekomenduojama kreiptis į gydytoją iš karto, jei pastebimas guzelis, patinimas ar kiti neįprasti požymiai sėklidėse. Ankstyva diagnozė labai pagerina gydymo sėkmę.

Taip pat svarbu laikytis sveikos gyvensenos principų – subalansuota mityba, fizinis aktyvumas, vengti žalingų įpročių, kurie gali silpninti organizmo imunitetą.

Jei yra žinomi rizikos veiksniai, pavyzdžiui, nenusileidusi sėklidė ar šeimos anamnezė, būtina dažnesnė medicininė priežiūra ir konsultacijos su specialistais.

Galiausiai, svarbu atsisakyti žalingų įpročių, tokių kaip rūkymas ir per didelis alkoholio vartojimas, kurie gali prisidėti prie bendros sveikatos blogėjimo.

Laikantis šių rekomendacijų galima sumažinti riziką ir užtikrinti ankstyvą sėklidžių vėžio aptikimą bei gydymą.