Stenozuojantis laringitas

1. Uždegimo pradžia – gerklų gleivinė sudirginama ir pradeda tinti.


2. Gleivinės paburkimas – dėl tinimo siaurėja gerklų spindis.


3. Kvėpavimo takų susiaurėjimas – oras sunkiau patenka į plaučius, atsiranda kvėpavimo pasipriešinimas.


4. Būklės progresavimas – susiaurėjimas didėja, kvėpavimas tampa vis labiau apsunkintas.


5. Kritinė stadija – stiprus spindžio susiaurėjimas kelia grėsmę normaliam oro patekimui ir gyvybei.

• Virusinės infekcijos – dažniausiai šią būklę sukelia kvėpavimo takų virusai, pažeidžiantys gerklų gleivinę.


• Bakterinės infekcijos – rečiau, bet gali komplikuoti ligos eigą ir sukelti sunkesnį uždegimą.


• Alerginės reakcijos – staigus gleivinės paburkimas dėl alergijos gali imituoti ar išprovokuoti stenozę.


• Kvėpavimo takų anatomija – vaikų gerklų spindis siauresnis, todėl net nedidelis paburkimas gali sukelti stenozę.


• Dirgikliai – tabako dūmai, šaltas ar sausas oras, cheminės medžiagos gali pabloginti gleivinės būklę.

Trumpai tariant, stenozuojantis laringitas dažniausiai atsiranda dėl infekcijos, tačiau būklę gali pasunkinti ir kiti veiksniai.

• Užkimęs balsas – balsas tampa šiurkštus, silpnas ar prarandamas.


• Šunį primenantis kosulys – sausas, aštrus, labai būdingas šiai ligai.


• Pasunkėjęs kvėpavimas – juntamas oro trūkumas, švilpiantis kvėpavimas (stridoras).


• Neramumas ir baimė – ypač vaikams, dėl oro trūkumo jausmo.


• Triukšmingas kvėpavimas naktį – simptomai dažniausiai paūmėja vakare ar naktį.


• Bendras silpnumas – gali būti lydimas prakaitavimo, nuovargio.

Įtariant stenozuojantį laringitą, tyrimai atliekami greitai, nes svarbiausia yra įvertinti kvėpavimo takų būklę ir užtikrinti oro patekimą:

1. Klinikinė apžiūra – gydytojas įvertina kvėpavimo pobūdį, stridorą, kosulio tipą, bendrą vaiko ar suaugusiojo būklę.


2. Laringoskopija – prireikus tiesiogiai apžiūrimos gerklos, kad būtų įvertintas gleivinės paburkimas ir spindžio susiaurėjimas.


3. Kraujo tyrimai – padeda nustatyti uždegimo aktyvumą ir atskirti virusinę nuo bakterinės infekcijos.


4. Pulsoksimetrija – matuojamas kraujo įsotinimas deguonimi, kad būtų įvertintas kvėpavimo efektyvumas.


5. Krūtinės ląstos rentgenograma – atliekama tik esant neaiškumų, padeda atmesti kitus kvėpavimo takų susiaurėjimo priežasčių variantus.

Stenozuojantis laringitas laikomas skubios pagalbos reikalaujančia būkle, todėl gydymas pradedamas nedelsiant. Dažniausiai taikoma:

1. Poilsis ir ramybė – vaikas ar suaugęs turi būti raminamas, nes nerimas gali dar labiau apsunkinti kvėpavimą.


2. Deguonies terapija – užtikrinamas pakankamas deguonies kiekis kraujyje.


3. Įkvėpiami kortikosteroidai arba sisteminiai vaistai – mažina gleivinės paburkimą ir kvėpavimo takų susiaurėjimą.


4. Įkvėpiamas adrenalinas – naudojamas sunkesniais atvejais, greitai palengvina kvėpavimą.


5. Skysčių vartojimas ir drėgnas oras – drėkinamas kvėpuojamas oras, kad sumažėtų gleivinės dirginimas.


6. Hospitalizacija – sunkių atvejų metu pacientas guldomas į ligoninę nuolatinei stebėsenai.


7. Intubacija arba tracheostomija – kraštutiniais atvejais, kai kvėpavimo takai stipriai užsiveria.

• Ūmus kvėpavimo nepakankamumas – dėl smarkiai susiaurėjusių kvėpavimo takų organizmas negauna pakankamai oro.


• Hipoksija – sumažėjęs deguonies kiekis kraujyje gali paveikti smegenų ir kitų organų veiklą.


• Asfiksija (uždusimas) – visiškas kvėpavimo takų užsivėrimas, keliantis tiesioginę grėsmę gyvybei.


• Antrinės infekcijos – prisidėję bakteriniai uždegimai gali dar labiau pabloginti būklę.


• Širdies ritmo sutrikimai – atsiranda dėl organizmo deguonies trūkumo.


• Ilgalaikiai pakitimai – pasikartojantys uždegimai ar randėjimas gali paveikti gerklų funkciją.

Stenozuojančio laringito visiškai išvengti neįmanoma, tačiau galima sumažinti jo riziką ir palengvinti eigą, saugant kvėpavimo takų sveikatą. Pagrindiniai būdai:

• Laiku gydyti kvėpavimo takų infekcijas – neleisti slogai, bronchitui ar kitoms ligoms progresuoti.


• Stiprinti imunitetą – subalansuota mityba, pakankamas poilsis, fizinis aktyvumas.


• Vengti dirgiklių – tabako dūmų, labai sauso ar šalto oro, cheminių medžiagų.


• Patalpų priežiūra – palaikyti tinkamą drėgmę, reguliariai vėdinti kambarius.


• Skiepai – pagal gydytojų rekomendacijas (pvz., nuo gripo, tymų, kokliušo), nes kai kurios infekcijos gali komplikuotis laringitu.


• Ankstyva reakcija – pastebėjus pirmuosius užkimimo ar kosulio požymius, nedelsti ir kreiptis į gydytoją.