Šunvotė

1. Plaukų folikulo infekcija – bakterijos (dažniausiai Staphylococcus aureus) patenka į plauko maišelį ir sukelia uždegimą.


2. Uždegiminės reakcijos pradžia – aplink pažeistą folikulą kaupiasi imuninės ląstelės, audiniai parausta, patinsta.


3. Pūlinio formavimasis – uždegiminėje srityje pradeda kauptis pūliai (negyvos ląstelės, bakterijos, imuninės ląstelės).


4. Folikulų susiliejimas – keli gretimi plaukų folikulai supūliuoja ir susijungia į vieną didelį pūlinį darinį.


5. Šunvotės subrendimas – susiformuoja didelė uždegiminė masė su pūlių sankaupa, kuri gali savaime pratrūkti arba reikalauti gydymo.


6. Gijimo procesas – ištekėjus pūliams, uždegimas palaipsniui slopsta, pažeista vieta gyja, bet gali likti randas.

Šunvotė atsiranda dėl kelių tarpusavyje susijusių veiksnių, kurie sudaro palankias sąlygas bakterijoms daugintis ir sukelti pūlinį uždegimą:

• Bakterinė infekcija – pagrindinis sukėlėjas yra Staphylococcus aureus, kuris pažeidžia plaukų folikulus ir aplinkinius audinius.


• Odos mikrotraumos – smulkūs įdrėskimai, įpjovimai, skutimosi ar trinties pažeista oda palengvina bakterijų patekimą.


• Susilpnėjęs imunitetas – bendras organizmo atsparumo sumažėjimas (pvz., dėl lėtinių ligų, cukrinio diabeto, prastos mitybos, nuovargio) didina riziką.


• Padidėjęs prakaitavimas ir odos užterštumas – šilta, drėgna aplinka sudaro sąlygas bakterijoms daugintis.


• Bloga higiena – nepakankama odos priežiūra skatina infekcijų atsiradimą.


• Kitos sveikatos būklės – nutukimas, odos ligos (pvz., egzema) ar lėtinės infekcijos didina polinkį formuotis šunvotei.

• Paraudimas ir patinimas – pažeista oda tampa ryškiai raudona, šilta, iškilusi.


• Skausmas – vieta tampa jautri, skausmas stiprėja didėjant pūlinio sankaupai.


• Kietas darinys – pradžioje juntamas kietas mazgelis po oda, kuris palaipsniui minkštėja pūliams susidarant.


• Pūlinio susiformavimas – centre atsiranda gelsva ar balkšva pūlių sankaupa.


• Keliais židiniais apimtas darinys – skirtingai nei furunkulas, šunvotė apima kelis folikulus, todėl pažeidimo plotas platesnis, nelygus.


• Bendros organizmo reakcijos – gali pakilti temperatūra, atsirasti silpnumas, nuovargis, padidėti netoliese esantys limfmazgiai.


• Pratrūkimas – subrendusi šunvotė gali savaime pratrūkti, ištekėjus pūliams palengvėja skausmas.

Įtariant šunvotę, dažniausiai užtenka klinikinės apžiūros, tačiau kai kuriais atvejais atliekami papildomi tyrimai:

1. Klinikinė apžiūra – gydytojas įvertina darinio išvaizdą, dydį, lokalizaciją, pūlingą turinį ir aplinkinių audinių būklę.


2. Pūlių pasėlis ir mikrobiologinis tyrimas – paimamas pūlių mėginys, siekiant nustatyti sukėlėją ir jo jautrumą antibiotikams.


3. Bendras kraujo tyrimas (BKT) – gali parodyti uždegimo požymius (padidėję leukocitai, CRB).


4. Gliukozės kiekio kraujyje tyrimas – rekomenduojamas dažnai kartojantis šunvotėms, nes cukrinis diabetas yra vienas iš rizikos veiksnių.


5. Imunologiniai tyrimai – atliekami esant pasikartojančioms ar sunkiai gyjančioms šunvotėms, siekiant nustatyti imuninės sistemos sutrikimus.


6. Vaizdiniai tyrimai (retai) – ultragarsas gali būti naudojamas, jei darinys gilus arba reikia atmesti kitas pūlinių priežastis.

Šunvotės gydymas priklauso nuo jos dydžio, vietos ir bendros paciento būklės, tačiau dažniausiai taikomi šie metodai:

1. Vietinis gydymas – ant pažeistos vietos dedami šilti kompresai, kurie skatina pūlinio brendimą ir palengvina skausmą. Oda aplink šunvotę dezinfekuojama antiseptikais.


2. Chirurginis pūlinio atvėrimas – kai šunvotė subręsta arba yra labai skausminga, gydytojas steriliomis sąlygomis ją atveria, pašalina pūlius ir išvalo ertmę.


3. Antibiotikų terapija – skiriama, jei šunvotė didelė, yra kelių darinių, infekcija plinta arba pasireiškia bendri simptomai (karščiavimas, silpnumas). Antibiotikai parenkami pagal pasėlio rezultatus arba empiriniu būdu.


4. Bendras organizmo stiprinimas – gydomas gretutinis cukrinis diabetas, stiprinama imuninė sistema, rekomenduojama visavertė mityba ir higiena.


5. Skubi medicinos pagalba – reikalinga, jei šunvotė yra veido srityje (dėl komplikacijų rizikos), jei atsiranda sepsio požymių ar infekcija greitai plinta.

Pagrindinis tikslas – pašalinti pūlinius ir užkirsti kelią infekcijos plitimui, todėl svarbu kreiptis į gydytoją, o ne bandyti gydyti savarankiškai.

• Infekcijos išplitimas – pūlingas procesas gali plisti į aplinkinius audinius, sukeldamas celiulitą (odos ir poodžio uždegimą).


• Absceso formavimasis – pūliai gali susitelkti gilesniuose audiniuose, susidarant didesniam pūliniui.


• Randai – po šunvotės pratrūkimo ar chirurginio atvėrimo gali likti matomi randai.


• Limfangitas ar limfadenitas – infekcija gali išplisti į limfagysles arba sukelti netoliese esančių limfmazgių uždegimą.


• Sepsis (kraujo užkrėtimas) – retais atvejais bakterijos gali patekti į kraują ir sukelti gyvybei pavojingą būklę.


• Intrakranijinės komplikacijos – jei šunvotė yra veido srityje (ypač nosies ar viršutinės lūpos zonoje), infekcija gali plisti į smegenų veninius sinusus, sukeldama sinusų trombozę ar meningitą.


• Pasikartojančios šunvotės (furunkuliozė) – jei neišsprendžiamos rizikos priežastys (pvz., imuniteto nusilpimas, cukrinis diabetas), šunvotės gali kartotis.

Pavojingiausios komplikacijos yra sepsis ir intrakranijinės infekcijos, todėl veido srities šunvotės visada laikomos ypač rizikingomis.

Šunvotės visiškai išvengti ne visada įmanoma, tačiau riziką susirgti galima ženkliai sumažinti taikant šias priemones:

• Asmens higiena – reguliariai praustis, ypač prakaituojančias kūno vietas, kruopščiai nusiplauti rankas.


• Odos apsauga nuo pažeidimų – vengti odos įdrėskimų, įpjovimų, nedidelę žaizdelę iškart dezinfekuoti.


• Tinkama odos priežiūra – naudoti švelnias priemones, vengti agresyvių cheminių preparatų, kurie gali pažeisti odos barjerą.


• Higiena skutantis – naudoti švarius skustuvus, neskusti dirginamos ar uždegiminės odos.


• Drabužių pasirinkimas – rinktis natūralių audinių, nevaržančius drabužius, kad būtų išvengta odos trinties ir prakaito kaupimosi.


• Imuniteto stiprinimas – sveika mityba, pakankamas miegas, fizinis aktyvumas, lėtinių ligų (ypač cukrinio diabeto) kontrolė.


• Infekcijų kontrolė – neliesti svetimų pūlinių ar žaizdų, nenaudoti bendrų rankšluosčių ar asmens higienos priemonių.


• Laiku gydyti odos ligas – tokias kaip egzema ar dermatitas, kurios gali sudaryti palankias sąlygas bakterijoms.

Pagrindinis prevencijos principas – rūpintis odos švara ir apsauga bei palaikyti stiprų imunitetą, nes tai sumažina bakterijų dauginimosi galimybes.