Trofoblastinė liga

1. Apvaisinimas ir nėštumo pradžia – susidaro trofoblasto ląstelės, iš kurių vystosi placenta.


2. Trofoblasto ląstelių proliferacija – vietoje normalaus reguliuoto augimo ląstelės pradeda daugintis pernelyg aktyviai.


3. Struktūrų pokyčiai – dėl sutrikusio vystymosi formuojasi patologiniai dariniai (pvz., molė, trofoblastiniai navikai).


4. Audinių invazija – pakitusios ląstelės gali įaugti giliau į gimdos sienelę ar plisti už jos ribų.


5. Patologinės būklės išsivystymas – susiformuoja klinikinė trofoblastinės ligos forma, priklausomai nuo proliferacijos masto ir ląstelių biologinių savybių.

• Genetiniai veiksniai – nenormalus chromosomų rinkinys apvaisinimo metu gali lemti netaisyklingą trofoblasto vystymąsi.


• Nenormalus apvaisinimas – kai kiaušialąstė apvaisinama dviem spermatozoidais arba tuščia kiaušialąstė apvaisinama vienu spermatozoidu, susidaro patologiniai dariniai.


• Placento vystymosi sutrikimai – pakitęs trofoblasto augimas ir diferenciacija lemia nenormalią placentos struktūrą.


• Epigenetiniai pokyčiai – genų raiškos sutrikimai be DNR sekos pakitimų gali skatinti trofoblasto ląstelių nekontroliuojamą dauginimąsi.


• Hormoninės ir molekulinės disfunkcijos – sutrikusi signalinių kelių, reguliuojančių trofoblasto proliferaciją, veikla prisideda prie ligos išsivystymo.

• Nereguliarus ar gausus kraujavimas iš gimdos – dažniausiai po nėštumo ar ankstyvuoju jo laikotarpiu.


• Padidėjusi gimda – jos dydis neatitinka nėštumo trukmės.


• Padidėjęs chorioninio gonadotropino (hCG) kiekis – neatitinka normalių nėštumo rodiklių.


• Nėštumo požymių nebuvimas ar išnykimas – pvz., nebeatsiranda vaisiaus širdies plakimo.


• Skausmas ar spaudimas pilvo srityje – susijęs su gimdos pokyčiais.


• Komplikacijų požymiai – esant išplitusiai ligai, gali atsirasti plaučių ar kitų organų pažeidimo simptomai.

1. Klinikinis ištyrimas – įvertinama gimdos būklė, dydis, paciento anamnezė ir simptomai.


2. Kraujo tyrimas hCG koncentracijai – nustatomas padidėjęs chorioninio gonadotropino kiekis, kuris būdingas šiai ligai.


3. Ultragarsinis tyrimas (echoskopija) – padeda įvertinti gimdos turinį, nustatyti molę ar kitus darinius.


4. Krūtinės ląstos rentgenograma – siekiant atmesti metastazes plaučiuose, kurios galimos sergant piktybine trofoblastine liga.


5. Kompiuterinė tomografija (KT) arba magnetinio rezonanso tomografija (MRT) – detalesniems darinių ir galimo išplitimo įvertinimams.


6. Histologinis tyrimas – pašalinto audinio mikroskopinis ištyrimas, kuris patvirtina galutinę diagnozę.

1. Gimdos ertmės išvalymas (evakuacija) – dažniausiai atliekamas siurbtuku (vakumine aspiracija), siekiant pašalinti patologinį audinį.


2. hCG stebėjimas – po evakuacijos reguliariai tiriamas chorioninio gonadotropino kiekis kraujyje, kad būtų galima nustatyti, ar audinys neatsinaujina.


3. Medikamentinis gydymas (chemoterapija) – taikomas, jei nustatoma invazinė forma ar išplitusi trofoblastinė liga; dažniausiai vartojami metotreksatas ar aktinomicinas D.


4. Chirurginis gydymas – retais atvejais, kai kitos priemonės neveiksmingos arba yra komplikacijų, gali būti taikoma gimdos pašalinimo operacija (histerektomija).


5. Ilgalaikė stebėsena – būtina reguliariai tikrinti hCG lygį ir atlikti kontrolinius tyrimus, kad būtų išvengta atkryčio.

• Gausus kraujavimas iš gimdos – dėl nenormalaus trofoblasto augimo pažeidžiamos kraujagyslės.


• Infekcija – patologinis audinys gimdoje gali tapti infekcijos židiniu.


• Invazija į gimdos sienelę – pakitusios ląstelės gali įaugti giliau į miometriumą, sukeldamos gimdos pažeidimus.


• Metastazės – piktybinės formos atveju ligos ląstelės gali išplisti į plaučius, kepenis, smegenis ir kitus organus.


• Nevaisingumas – dėl komplikacijų ar gydymo (pvz., histerektomijos) gali būti pažeista vaisingumo funkcija.


• Atkrytis – po gydymo liga gali atsinaujinti, todėl reikalinga ilgalaikė hCG kontrolė.

Trofoblastinės ligos visiškai išvengti neįmanoma, nes ji dažniausiai susijusi su genetiniais apvaisinimo pakitimais, tačiau yra priemonių, kurios gali sumažinti riziką ir padėti anksti ją nustatyti:

• Ankstyva nėštumo priežiūra – kuo anksčiau apsilankyti pas gydytoją, atlikti ultragarsą ir hCG tyrimus.


• Reguliarūs ginekologiniai patikrinimai – padeda laiku nustatyti pakitimus po nėštumo ar persileidimo.


• Kruopšti kontrolė po molinės nėštumo formos – jei buvo diagnozuota pūslinė molė, būtina reguliariai tikrinti hCG lygį ir laikytis gydytojo rekomendacijų.


• Planuojant kitą nėštumą – rekomenduojama palaukti gydytojo nustatytą laikotarpį po gydymo ir kontrolės, kad sumažėtų atkryčio rizika.


• Sveikas gyvenimo būdas – nors tiesiogiai neapsaugo, bet stiprina bendrą organizmo būklę ir mažina komplikacijų tikimybę.