Trombocitų funkcijos sutrikimas

1. Pirminis veiksnys – genetiniai pakitimai arba įgytos priežastys (pvz., vaistai, ligos) paveikia trombocitų veiklą.


2. Trombocitų aktyvacija – sutrinka signalų perdavimas, dėl kurio trombocitai negali tinkamai suaktyvėti.


3. Adhezija prie kraujagyslės sienelės – pažeidžiama trombocitų geba prisitvirtinti prie pažeisto endotelio.


4. Agregacijos sutrikimai – trombocitai nesugeba jungtis tarpusavyje ir formuoti stabilios hemostatinės masės.


5. Krešulio formavimosi nepakankamumas – dėl šių sutrikimų kraujavimo stabdymo procesas tampa neefektyvus.


6. Klinikinės būklės susiformavimas – pasireiškia trombocitų funkcijos sutrikimas kaip hematologinė patologija.

• Įgimti genetiniai pakitimai – paveldimos trombocitų funkcijos ligos (pvz., Glanzmanno trombastenija, Bernard–Soulier sindromas), kai pažeisti baltymai ar receptoriai lemia trombocitų neveiksmingumą.


• Įgyti veiksniai – tam tikros ligos (pvz., inkstų nepakankamumas, kepenų ligos, hematologinės patologijos) trikdo trombocitų funkciją.


• Vaistų poveikis – dažniausia priežastis yra antitrombocitiniai vaistai (pvz., aspirinas, klopidogrelis), kurie slopina trombocitų aktyvumą ir agregaciją.


• Metaboliniai sutrikimai – elektrolitų disbalansas, fermentų trūkumai ar kiti biocheminiai pokyčiai, stabdantys trombocitų veiklą.


• Autoimuniniai procesai – imuninė sistema gali gaminti antikūnus, veikiančius trombocitus ir trikdančius jų funkciją.

Trombocitų funkcijos sutrikimų simptomai dažniausiai susiję su kraujavimo polinkiu ir gali būti šie:

• Lengvas odos kraujavimas – dažnos ir gausios mėlynės (hematomos), atsirandančios net po menkiausių traumų.


• Petechijos – smulkūs, taškiniai kraujosruvos odos ar gleivinių paviršiuje.


• Pailgėjęs kraujavimas iš žaizdų – net ir po nedidelių pjūvių ar įbrėžimų kraujavimas trunka ilgiau nei įprastai.


• Kraujavimas iš gleivinių – dažnas nosies kraujavimas, dantenų kraujavimas, kraujas šlapime ar išmatose.


• Prailgėjęs menstruacinis kraujavimas (menoragija) – gausios ir užsitęsusios mėnesinės moterims.


• Pooperaciniai ar pogimdyminiai kraujavimai – gali būti gausesni nei tikėtasi.

1. Bendras kraujo tyrimas – nustatomas trombocitų skaičius, įvertinama, ar sutrikimas susijęs tik su funkcija, ar ir su kiekiu.


2. Krešėjimo rodikliai (PT, APTT) – padeda atmesti kitus hemostazės sutrikimus, susijusius ne su trombocitais, o su plazmos krešėjimo faktoriais.


3. Kraujo tepinėlio mikroskopija – įvertinama trombocitų forma, dydis ir galimi morfologiniai pokyčiai.


4. Kraujavimo laiko testas (pvz., Ivy metodas) – vertinamas realus kraujavimo stabdymo efektyvumas.


5. Trombocitų agregacijos tyrimas – laboratorijoje tiriama, kaip trombocitai reaguoja į įvairius stimuliatorius (ADP, kolageną, adrenaliną ir kt.).


6. Srauto citometrija – leidžia nustatyti trombocitų membranų receptorių defektus.


7. Genetiniai tyrimai – atliekami esant įtarimui dėl paveldimų trombocitų funkcijos sutrikimų.

Dažniausiai pradedama nuo bendro kraujo tyrimo, krešėjimo rodiklių ir agregacijos testų, o išplėstiniai tyrimai taikomi sudėtingesniais atvejais.

1. Provokuojančių veiksnių pašalinimas – jei sutrikimą sukelia vaistai (pvz., aspirinas, klopidogrelis), jie nutraukiami arba pakeičiami kitais preparatais.


2. Kraujo komponentų transfuzija – esant stipriam ar pavojingam kraujavimui, gali būti leidžiama trombocitų masė.


3. Vaistinis gydymas – tam tikrais atvejais skiriamas desmopresinas (DDAVP), kuris pagerina trombocitų adheziją, arba antifibrinolitiniai vaistai kraujavimo mažinimui.


4. Gretutinių ligų gydymas – jei sutrikimą lemia kita būklė (pvz., inkstų ar kepenų liga), gydomas pagrindinis susirgimas.


5. Chirurginės intervencijos pasiruošimas – prieš planuojamas operacijas pacientui gali būti skiriama profilaktinė trombocitų transfuzija ar kiti hemostazę gerinantys vaistai.

Svarbiausia – nustatyti, ar sutrikimas įgimtas ar įgytas, nes nuo to priklauso ilgalaikė gydymo ir stebėsenos taktika.

Trombocitų funkcijos sutrikimas gali sukelti įvairias komplikacijas, susijusias su nepakankamu kraujo krešėjimu:

• Užsitęsęs ar gausus kraujavimas – net ir po nedidelių traumų ar chirurginių intervencijų.


• Pooperacinės komplikacijos – padidėjusi kraujavimo ir žaizdų gijimo sutrikimų rizika.


• Geležies stokos anemija – dėl pasikartojančių ar lėtinių kraujavimų.


• Gyvybei pavojingi kraujavimai – retais atvejais gali pasireikšti kraujavimas į virškinamąjį traktą, šlapimo takus ar centrinę nervų sistemą.


• Moterų reprodukcinės komplikacijos – gausios ir užsitęsusios menstruacijos (menoragija), kraujavimai po gimdymo.


• Gyvenimo kokybės pablogėjimas – dėl nuolatinės kraujavimo rizikos pacientai dažnai turi riboti fizinį aktyvumą ir tam tikras veiklas.

Trombocitų funkcijos sutrikimo visada išvengti neįmanoma, ypač jei jis įgimtas, tačiau galima sumažinti riziką ir komplikacijų tikimybę:

• Vengti nereikalingo vaistų vartojimo – ypač aspirino, nesteroidinių vaistų nuo uždegimo (NVNU) ar kitų antitrombocitinių preparatų be gydytojo rekomendacijos.


• Kontroliuoti gretutines ligas – reguliariai gydyti kepenų, inkstų ir kitas ligas, kurios gali paveikti trombocitų veiklą.


• Saugotis traumų – vengti veiklų, kuriose dažnai patiriami sužeidimai ar didelė kraujavimo rizika, ypač jei yra nustatytas sutrikimas.


• Laiku informuoti gydytojus – prieš bet kokias chirurgines ar stomatologines procedūras būtina pranešti apie turimus trombocitų veiklos sutrikimus.


• Sveika gyvensena – subalansuota mityba, pakankamas vitaminų ir mineralų (ypač geležies, folio rūgšties, vitamino B12) kiekis, žalingų įpročių atsisakymas.

Pagrindinė prevencijos kryptis – rizikos veiksnių kontrolė ir atsakingas vaistų vartojimas, o įgimtų formų atvejais – reguliari gydytojo priežiūra.