Ūminė leukemija

Ūminė leukemija dažniausiai prasideda staiga ir greitai progresuoja. 

Dažniausiai žmogus, susirgęs ūmine leukemija, pradeda skųstis bendru silpnumu, jam pakyla temperatūra (kai kuriems ji laikosi virš 38 laipsnių). Karščiavimą silpnai veikia įprastiniai vaistai, naudojami temperatūrai mažinti.

Ligai progresuojant ligonis jaučia vis didėjantį silpnumą, netenka apetito, mažėja jo kūno svoris, tęsiasi karščiavimas iki 39 laipsnių, padidėja limfmazgiai, blužnis. 

Dėl progresuojančios mažakraujystės pablykšta oda, dėl sumažėjusio trombocitų skaičiaus gali kraujuoti iš dantenų, nosies, skrandžio ar dvylikapirštės žarnos. 

Ūminės leukemijos priežastys nėra visiškai aiškios, tačiau žinomi keli rizikos veiksniai, galintys prisidėti prie ligos išsivystymo:

• Genetiniai veiksniai
  
  
  
  
  • Įgimti genetiniai sindromai (pvz., Dauno sindromas)
  
  
  • Įgimti ar įgyti chromosomų pažeidimai
  
  
  
  


• Radiacijos poveikis. Didelės jonizuojančios spinduliuotės dozės (pvz., branduolinės avarijos ar spindulinė terapija)


• Cheminės medžiagos
  
  
  
  • Benzolas ir kitos toksiškos cheminės medžiagos
  
  
  • Kai kurie chemoterapiniai vaistai (ypač ankstesnių onkologinių ligų gydymo metu)
  
  
  
  


• Virusai. Retais atvejais su tam tikrais virusais (pvz., ŽIV, HTLV-1) gali būti siejamas didesnis rizikos lygis


• Rūkymas. Ypač didina riziką susirgti ūmine mieloblastine leukemija (ŪML)


• Ankstesnės kraujodaros ligos. Mielodisplastiniai sindromai, mieloproliferacinė liga ir kt. sutrikimai gali pereiti į ūminę leukemiją

Svarbu pažymėti, kad dauguma sergančiųjų neturėjo aiškiai nustatomų rizikos veiksnių.

Simptomai gali skirtis priklausomai nuo leukemijos tipo ir ligos stadijos.

Ūminės leukemijos simptomai dažnai atsiranda staiga ir greitai progresuoja. 

Dažniausi ūminės leukemijos simptomai:

• Silpnumas ir nuovargis;


• Karščiavimas;


• Vis „prikimbančios“ infekcijos;


• Kraujavimas (pavyzdžiui, iš nosies, dantenų, žarnyno ir kt.);


• Mėlynės;


• Kaulų ir sąnarių skausmai;


• Padidėję limfmazgiai;


• Padidėjusios kepenys ir/ar blužnis;


• Apetito stoka ir svorio kritimas;


• Blyškumas, išblyškusi oda;


• Dusulys, apsunkintas kvėpavimas;


• Negalėjimas toleruoti net ir nedidelio fizinio krūvio. 
  
   

Neretai ūminė leukemija aptinkama, kuomet žmogus į ligoninę guldomas dėl kitos sunkios ligos (pvz,. sunkaus plaučių uždegimo), kurios priežastis yra susilpnėjusi organizmo apsauginė reakcija dėl ūminės leukemijos. 

Atlikus kraujo tyrimą, randamas pakitęs baltųjų kraujo kūnelių skaičius (dažniausiai gerokai padidėjęs (leukocitozė), nors galimas ir sumažėjęs arba normalus leukocitų skaičius. Diagnostikai svarbesnis yra nebrandžių leukocitų (leukoblastų) atsiradimas kraujyje.

Vėlesnėse stadijose konstatuojamas eritrocitų skaičiaus ir hemoglobino koncentracijos sumažėjimas (anemija), trombocitų, atsakančių už kraujo krešėjimo funkciją, skaičiaus sumažėjimas.

Diagnozė patikslinama, paėmus kaulų čiulpų gabaliuką (punktuojamas krūtinkaulis arba imama iš klubakaulio) ir ištyrus jį po mikroskopu – atliekama kaulų čiulpų biopsija. Ūminės leukemijos atveju matomas padidėjęs nesubrendusių baltųjų kraujo kūnelių (blastų) skaičius, kurie užima didesnę kaulų čiulpų dalį, plinta normalių kraujodaros ląstelių sąskaita, todėl sumažėja normalių kraujo ląstelių skaičius.

Ūminės leukemijos tipas nustatomas ištyrus ląsteles specialiais metodais (citogenetiniais, histocheminiais, imunologiniais).

Ūminės leukemijos gydymas priklauso nuo jos tipo (ūminė limfoblastinė leukemija (ŪLL) ar ūminė mieloblastinė leukemija (ŪML), paciento amžiaus, sveikatos būklės ir kt.

Pagrindiniai leukemijos gydymo būdai:

• Chemoterapija. Tai dažniausiai taikomas gydymo būdas. Chemoterapija skiriama etapais: indukcinė (pradinė), konsolidacinė ir palaikomoji terapija.


• Taikinių terapija. Vaistai, veikiantys konkrečias vėžinių ląstelių molekules ar genetinius pokyčius.


• Imunoterapija. Ji skatina imuninę sistemą kovoti su vėžinėmis ląstelėmis. Imunoterapijai naudojami monokloniniai antikūnai (pvz., rituksimabas), CAR-T ląstelių terapija (genetiškai modifikuotos imuninės ląstelės).


• Kraujo kamieninių ląstelių (kaulų čiulpų) transplantacija. Ji padeda atkurti sveiką kraujo ląstelių gamybą.


• Simptominis gydymas. Pavyzdžiui, kraujo perpylimai, infekcijų gydymas antibiotikais ir kt.


• Radioterapija. Ji naudojama rečiau nei kitų vėžio formų gydyme, bet gali būti taikoma (ypač jei liga išplinta ir pažeidžia CNS, blužnį).

Ūminės leukemijos komplikacijas lemia tiek ligos eiga, tiek ir sudėtingas gydymo procesas:

• Infekcijos. Sergant leukemija sumažėja organizmui apsaugą suteikiančių baltųjų kraujo kūnelių skaičius, todėl organizmas tampa labai pažeidžiamas infekcijoms. Imunitetas nusilpsta dar labiau dėl chemoterapijos ar kaulų čiulpų transplantacijos. Ligoniai dažnai serga plaučių uždegimu, įvairiomis odos infekcijomis, kyla odos pūliniai, votys ir pan.;


• Anemija. Sumažėja raudonųjų kraujo kūnelių gamyba, todėl pasireiškia nuovargis, dusulys, blyškumas.;


• Kraujavimas. Sumažėjęs trombocitų kiekis (trombocitopenija) sukelia padidėjusį kraujavimo pavojų – kraujavimą iš nosies, dantenų, lengvai atsirandančias mėlynes, pavojingą vidinį kraujavimą;


• Organų pažeidimai. Leukeminės ląstelės gali infiltruoti kepenis, blužnį, limfmazgius, CNS, sukeldamos įvairių organų veiklos sutrikimus;


• Citokinų išsiskyrimo sindromas. Tai sunkus uždegiminis atsakas, galintis būti pavojingas gyvybei. Jis siejamas su CAR-T terapija.;


• Antrinis vėžys. Dėl intensyvios chemoterapijos ilgalaikėje perspektyvoje gali padidėti kitų vėžio formų rizika;


• Suprastėjusi ligonio psichologinė būklė. Sunki fizinė būklė, skausmas, sudėtingas ir ilgas gydymo procesas, hospitalizacija gali sukelti nerimą, nežinomybę dėl ateities, lemti depresiją;


• Pagrindinė komplikacija yra ligos pasikartojimas (recidyvas) po gydymo.

Labai dažnai leukemijos priežastys nėra žinomos, todėl nėra absoliučių prevencijos priemonių ir net laikantis sveikos gyvensenos taisyklių gali nepavykti išvengti ligos.

Tačiau yra žinomi tam tikri rizikos veiksniai, kurių vengimas gali sumažinti susirgimo tikimybę. Leukemijos išvengti gali padėti:

• Kancerogenų vengimas. Reikėtų riboti buvimą jonizuojančioje spinduliuotėje, sąlytį su chemikalais (pavyzdžiui, benzenu ir kt.);


• Darbo sauga. Jeigu žmogus darbe susiduria su kancerogenais, labai svarbu laikytis visų darbo saugos reikalavimų;


• Nerūkyti. Rūkymas susijęs su padidėjusia ūminės mieloblastinės leukemijos (ŪML) rizika, ypač suaugusiems;


• Tyrimai. Svarbu reguliariai tikrintis sveikatą ir nedelsiant atlikti išsamius tyrimus, jei ėmėte jausti neįprastus, neraminančius simptomus (pavyzdžiui, vis pasireiškia karščiavimas, neįprastas kraujavimas, atsiranda mėlynių ir kt.);


• Genetiko konsultacija. Kai kuriais atvejais leukemija gali būti susijusi su paveldimomis genetinėmis mutacijomis (pvz., Li-Fraumeni sindromas);


• Sveika gyvensena. Nors tiesioginis sveikos gyvensenos ir vėžio prevencijos ryšys nėra įrodytas, tačiau neabejotina, kad sveika gyvensena yra svarbi.