Ūminė leukemija (kraujo vėžys) – tai navikinė kraujo sistemos liga, pasireiškianti nesubrendusių baltųjų kraujo kūnelių (leukocių) formų atsiradimu kraujyje, leukocitų skaičiaus pakitimu, sutrikusia jų funkcija, normalių kraujodaros ląstelių slopinimu ir pakitusiu ląstelių susikaupimu įvairiose organuose (blužnyje, kepenyse, limfmazgiuose, odoje, smegenyse). Ūminės leukemijos būna limfoblastinės ir mieloblastinės (priklausomai nuo to, kokia atšaka pirmtakinės baltųjų kraujo kūnelių ląstelės pakinta). Limfoblastinėmis leukemijomis dažniausiai serga vaikai (ūminė leukemija sudaro apie 80-90% visų vaikams pasitaikančių leukemijų). Ūmine mieloblastine leukemija dažniau serga suaugę žmonės (80% suaugusiųjų leukemijų atvejų). Per metus nustatomi 4 naujai susirgę asmenys iš 100.000 gyventojų.

Jonizuojanti radiacija, cheminės medžiagos (benzolas, naftos perdirbimo produktai), chemioterapija (ciklofosfamidas, chlorambucilis), kai kurie virusai (HTLV-1). Dažniausiai tikroji ligos priežastis lieka neaiški.

Dažnos infekcijos
Kaulų skausmai
Dusulys
Blužnies padidėjimas
Limfmazgių padidėjimas
Polinkis kraujuoti
Karščiavimas
Bendras silpnumas

Dažniausiai žmogus, susirgęs ūmine leukemija, pradeda skųstis bendru silpnumu, jam pakyla temperatūra (kai kuriems ji laikosi virš 38 laipsnių). Karščiavimą silpnai veikia įprastiniai vaistai, naudojami temperatūrai mažinti. Ligonis gali jausti kaulų skausmus, pablogėja apetitas. Sergant kai kuriomis leukemijos formomis, gali kraujuoti iš nosies, iš dantenų. Kai kurie ligoniai pastebi, kad padidėja jų limfiniai mazgai (pažastyse, kirkšnyse). Neretai žmogus į ligoninę guldomas dėl kitos sunkios ligos (pvz,. sunkaus plaučių uždegimo), kurios priežastis yra susilpnėjusi organizmo apsauginė reakcija dėl ūminės leukemijos. Liga dažniausiai prasideda staiga ir greit progresuoja. Ligonis jaučia vis didėjantį bendrą silpnumą, netenka apetito, mažėja jo kūno svoris, karščiuoja iki 390C, padidėja limfiniai mazgai, blužnis. Dėl progresuojančios mažakraujystės pablykšta, dėl sumažėjusio trombocitų skaičiaus gali kraujuoti iš dantenų, nosies, skrandžio ar dvylikapirštės žarnos. Tinkamai gydant, daugumai ligonių leukemija sustabdoma, jos požymiai kraujyje ir kaulų čiulpuose išnyksta (pasiekiama remisija), kuri gali trukti 12-15, kartais 24 mėnesius (priklauso nuo leukemijos tipo, ligonio amžiaus, gydymo schemos). Po to ligos požymiai gali pasikartoti. Tobulėjant gydymo taktikai, prognozė ligonių, sergančių ūmine leukemija, gerėja (ypač vaikų, sergančių ūmine limfoblastine leukemija).

Kraujavimai iš dantenų, iš virškinamojo trakto (skrandžio, dvylikapirštės žarnos). Neatsparumas bakterinėms infekcijoms (dažni plaučių uždegimai, odos pūliniai), pakitusių leukeminių ląstelių patekimas į galvos ir nugaros smegenis (centrinę nervų sistemą) ir jų pažeidimas (neuroleukemija). Pagrindinė komplikacija – ligos pasikartojimas (recidyvas) po gydymo. Kuo greičiau liga pasikartoja (recidyvuoja), tuo blogesnė ligonio prognozė.

Atlikus kraujo tyrimą, randamas pakitęs baltųjų kraujo kūnelių skaičius (dažniausiai gerokai padidėjęs (leukocitozė), nors galimas ir sumažėjęs arba normalus leukocitų skaičius.
Diagnostikai svarbesnis yra nebrandžių leukocitų (leukoblastų) atsiradimas kraujyje.
Vėlesnėse stadijose konstatuojamas eritrocitų skaičiaus ir hemoglobino koncentracijos sumažėjimas (anemija), trombocitų, atsakančių už kraujo krešėjimo funkciją, skaičiaus sumažėjimas.
Diagnozė patikslinama, paėmus kaulų čiulpų gabaliuką (punktuojamas krūtinkaulis arba imama iš klubakaulio) ir ištyrus jį po mikroskopu – atliekama kaulų čiulpų biopsija.
Ūminės leukemijos atveju matomas padidėjęs nesubrendusių baltųjų kraujo kūnelių (blastų) skaičius, kurie užima didesnę kaulų čiulpų dalį, plinta normalių kraujodaros ląstelių sąskaita, todėl sumažėja normalių kraujo ląstelių skaičius.
Ūminės leukemijos tipas nustatomas ištyrus ląsteles specialiais metodais (citogenetiniais, histocheminiais, imunologiniais).