Ūminis glomerulonefritas

1. Infekcijos ar kito imuninio dirgiklio poveikis – dažniausiai po streptokokinės anginos, odos ar kitų infekcijų.


2. Imuninės sistemos aktyvacija – organizmas pradeda gaminti antikūnus prieš infekcijos sukėlėją.


3. Imuninių kompleksų nusėdimas glomeruluose – antikūnai jungiasi su antigenais ir kaupiasi inkstų kapiliaruose.


4. Glomerulų uždegimas – dėl imuninių kompleksų glomeruluose vystosi uždegiminė reakcija, pažeidžianti jų struktūrą.


5. Padidėjęs pralaidumas – į šlapimą patenka baltymai ir eritrocitai.


6. Klinikiniai požymiai – atsiranda šlapimo pokyčiai, tinimai, padidėjęs kraujospūdis.


7. Ligos eiga – daugeliu atvejų, tinkamai gydant, uždegimas praeina ir inkstų funkcija atsistato, tačiau kai kuriais atvejais liga gali pereiti į lėtinę formą.

Ūminis glomerulonefritas atsiranda dėl imuninės sistemos reakcijos, kuri pažeidžia inkstų glomerulus. Pagrindinės priežastys:

• Po infekcijų – dažniausiai po streptokokinės anginos, tonzilito, odos infekcijų (pvz., impetigo), kai susidaro imuniniai kompleksai, nusėdantys inkstuose.


• Imuninės reakcijos – organizmas gamina antikūnus prieš infekcijos sukėlėjus, tačiau šie pažeidžia ir glomerulų audinį.


• Virusinės infekcijos – gripas, hepatitai, ŽIV gali išprovokuoti ūminį uždegimą inkstuose.


• Autoimuninės ligos – retais atvejais, pvz., sisteminė raudonoji vilkligė, kai imuninė sistema klaidingai atakuoja inkstus.


• Alerginės reakcijos ar vakcinacija – labai retai gali sukelti panašią imuninę reakciją.

• Kraujas šlapime (hematurija) – šlapimas įgauna rausvą ar „mėsos nuovirą“ primenančią spalvą.


• Baltymai šlapime (proteinurija) – šlapimas gali būti putotas dėl baltymų.


• Tinimai – dažniausiai aplink akis, veidą, kojose, kulkšnyse dėl skysčių kaupimosi.


• Padidėjęs kraujospūdis – vienas iš būdingų ir pavojingų požymių.


• Sumažėjęs šlapimo kiekis (oligurija) – dėl sutrikusios filtracijos inkstuose.


• Bendras silpnumas, nuovargis – susijęs su skysčių susilaikymu ir inkstų funkcijos sutrikimu.


• Galvos skausmai, pykinimas – dažniausiai dėl padidėjusio kraujospūdžio ir azotinių medžiagų kaupimosi.

1. Bendras šlapimo tyrimas – rodo kraują, baltymus, cilindrus.


2. Paros šlapimo baltymų tyrimas – tiksliai įvertina proteinurijos lygį.


3. Bendras kraujo tyrimas (BKT) – gali parodyti uždegimo požymius, anemiją.


4. Kreatinino ir šlapalo koncentracija kraujyje – leidžia įvertinti inkstų funkciją.


5. Glomerulų filtracijos greitis (GFG) – nustato inkstų veiklos sutrikimo lygį.


6. Imunologiniai tyrimai – antistreptolizino-O (ASO) titras, komplemento (C3, C4) lygis, autoantikūnai (ANA ir kt.), siekiant išsiaiškinti priežastį.


7. Gerklės pasėlis – padeda nustatyti streptokokinę infekciją, jei įtariama jos kilmė.


8. Inkstų ultragarsas – įvertina inkstų dydį, struktūrą, galimus kitus pakitimus.


9. Inkstų biopsija – atliekama sudėtingais ar neaiškiais atvejais, kai būtina tiksliai patvirtinti diagnozę.

Ūminio glomerulonefrito gydymas priklauso nuo ligos sunkumo, priežasties ir inkstų funkcijos pažeidimo lygio. Pagrindiniai principai:

1. Poilsio režimas – rekomenduojama lovos režimas ūminėje stadijoje, kad sumažėtų inkstų apkrova ir komplikacijų rizika.


2. Mitybos korekcija – ribojamas druskos vartojimas (edemų ir hipertenzijos kontrolei), mažinamas skysčių kiekis, esant inkstų funkcijos nepakankamumui – ribojami baltymai.


3. Infekcijos gydymas – jei liga susijusi su streptokokine infekcija, skiriami antibiotikai (dažniausiai penicilino grupės).


4. Kraujospūdžio kontrolė – naudojami antihipertenziniai vaistai (AKF inhibitoriai, ARB ar kiti), siekiant išvengti komplikacijų.


5. Tinimų mažinimas – skiriami diuretikai pertekliniam skysčiui pašalinti.


6. Imuninio atsako reguliavimas – kai kuriais atvejais gali būti skiriami kortikosteroidai ar kiti imunosupresantai.


7. Dializė – sunkiais atvejais, kai inkstai laikinai negali pašalinti toksinų ar reguliuoti skysčių, gali prireikti laikinos pakaitinės inkstų terapijos.

Ūminis glomerulonefritas gali sukelti keletą rimtų komplikacijų, ypač jei liga nėra tinkamai gydoma ar diagnozuojama pavėluotai.

Dažniausia komplikacija yra arterinė hipertenzija, nes inkstų pažeidimas trikdo kraujospūdžio reguliaciją.

Dėl skysčių kaupimosi gali išsivystyti širdies nepakankamumas ar plaučių edema, pasireiškianti dusuliu ir kvėpavimo sutrikimais.

Sunkiais atvejais liga gali sukelti ūminį inkstų nepakankamumą, kai inkstai staiga nustoja tinkamai filtruoti kraują ir reikalinga skubi medicininė pagalba.

Be to, dėl imuniteto sutrikimų ir organizmo nusilpimo padidėja infekcijų rizika.

Retais atvejais, negydomas ar užsitęsęs procesas gali pereiti į lėtinį glomerulonefritą, kuris ilgainiui baigiasi lėtiniu inkstų nepakankamumu.

Ūminio glomerulonefrito išvengti galima ne visada, tačiau daugeliu atvejų riziką sumažina prevencinės priemonės.

Pirmiausia labai svarbu laiku gydyti infekcijas, ypač streptokokines (pvz., anginą, tonzilitą, odos infekcijas), nes būtent jos dažniausiai išprovokuoja ūminį glomerulonefritą.

Tam reikalingas tinkamas antibiotikų kursas, paskirtas gydytojo. Taip pat svarbu stiprinti imuninę sistemą – sveikai maitintis, pakankamai ilsėtis, vengti streso.

Reikėtų vengti kontaktų su užsikrėtusiais asmenimis epidemijų metu ir laikytis higienos.

Profilaktiškai naudinga reguliariai tikrinti šlapimą ir kraują, ypač jei neseniai sirgta infekcija, kad būtų galima anksti pastebėti pokyčius.