Vulvos vėžys

Vulvos vėžio atsiradimo eiga dažniausiai prasideda nuo lėtinių ar ikivėžinių odos pokyčių vulvos srityje. Pradžioje atsiranda ląstelių displazija – pakitusios gleivinės ar odos ląstelės, kurios dar nėra vėžinės, bet gali įgyti piktybinių savybių. Šie pakitimai dažniausiai vystosi dėl ilgalaikio dirginimo, virusinių infekcijų (ypač žmogaus papilomos viruso – ŽPV), ar autoimuninių bei uždegiminių odos ligų.

Jei displazija progresuoja, ji gali pereiti į ikivėžinę būklę – vulvos intraepitelinę neoplaziją (VIN). Ši stadija dar apsiriboja paviršiniais sluoksniais, tačiau jei ji laiku nepastebima ir negydoma, pažeistos ląstelės pradeda plisti giliau į audinius, įgauna nekontroliuojamo augimo savybes ir virsta invaziniu vėžiu.

Vėlesnėje stadijoje navikas gali išplisti į gilesnius audinius, kraujagysles, limfinius takus ir regioninius limfmazgius, o vėliau – ir į tolimesnius organus (metastazės). Nuo pirmųjų pakitimų iki invazinio vėžio gali praeiti keli metai, todėl ankstyvas išaiškinimas ir gydymas turi esminę reikšmę prognozei.

• Žmogaus papilomos virusas (ŽPV). Aukštos rizikos ŽPV tipai (ypač 16 ir 18) yra viena dažniausių vulvos vėžio priežasčių, ypač jaunesnėms moterims. Virusas sukelia ląstelių pokyčius, kurie gali progresuoti į vėžį.


• Vulvos intraepitelinė neoplazija (VIN). Tai ikivėžinė būklė, kuri gali išsivystyti į piktybinį naviką, jei nėra laiku diagnozuojama ir gydoma.


• Lėtinės odos ligos. Tokios kaip lichen sclerosus ar kitos ilgalaikės uždegiminės vulvos odos būklės gali pažeisti audinius ir didinti vėžio riziką.


• Silpnesnė imuninė sistema. Moterys, kurių imuninė sistema nusilpusi (pvz., dėl ŽIV ar imunosupresinio gydymo), turi didesnę riziką susirgti vulvos vėžiu.


• Amžius. Dažniausiai vulvos vėžys nustatomas vyresnio amžiaus moterims (virš 60 metų), tačiau dėl ŽPV vis dažniau pasitaiko ir jaunesnėms.


• Rūkymas. Tabako vartojimas silpnina vietinį imunitetą ir gali skatinti vėžinių ląstelių vystymąsi, ypač esant ŽPV infekcijai.


• Ankstesni lytinių organų navikai. Turėjus gimdos kaklelio ar makšties vėžį, rizika susirgti vulvos vėžiu padidėja.

Šios priežastys gali veikti atskirai arba kartu, skatindamos ikivėžinių pakitimų atsiradimą ir jų progresavimą į invazinį vėžį.

• Niežėjimas ar deginimo pojūtis lytinių organų srityje


• Skausmas ar jautrumas vulvoje


• Įtartinas odos pakitimas (guzelis, mazgelis, opos, sustorėjimas)


• Kraujavimas ar išskyros ne menstruacijų metu


• Spalvos ar tekstūros pokyčiai vulvos odoje


• Skausmas lytinių santykių metu


• Padidėję kirkšnies limfmazgiai

1. Ginekologinė apžiūra. Vizualiai įvertinami vulvos audiniai – ar yra opų, guzelių, spalvos ar odos tekstūros pokyčių.


2. Vulvos biopsija. Pagrindinis tyrimas – paimamas nedidelis įtartino audinio mėginys, kuris tiriamas mikroskopu patvirtinant ar atmetant vėžį.


3. Kolposkopija. Naudojamas specialus optinis instrumentas detalesniam vulvos ir makšties gleivinės įvertinimui, ypač esant ikivėžiniams pakitimams.


4. ŽPV testas. Atliekamas siekiant nustatyti žmogaus papilomos viruso infekciją, kuri dažnai susijusi su ikivėžiniais ir vėžiniais pakitimais.


5. Kirkšnies limfmazgių echoskopija. Naudojama įvertinti, ar liga nėra išplitusi į limfmazgius.


6. Magnetinio rezonanso tomografija (MRT) arba kompiuterinė tomografija (KT). Taikoma vertinant naviko gylį, išplitimą į aplinkinius audinius ar tolimas metastazes, ypač pažengusiose stadijose.


7. Kiti tyrimai pagal situaciją. Gali būti atliekami bendrieji kraujo tyrimai, krūtinės ląstos rentgenograma ar PET tyrimas, jei įtariamas tolimasis išplitimas.

Ankstyvam vėžiui patvirtinti dažniausiai pakanka biopsijos, tačiau tikslus išplitimo vertinimas reikalauja ir vaizdinių tyrimų.

1. Chirurginis gydymas. Pagrindinis gydymo metodas – pašalinamas navikas su sveikų audinių kraštinėmis, priklausomai nuo vėžio stadijos gali būti atliekama dalinė ar visa vulvektomija, kartais kartu šalinami ir limfmazgiai.


2. Spindulinė terapija. Taikoma prieš operaciją (siekiant sumažinti naviką) arba po jos (jei navikas išplitęs ar pašalintas ne visiškai), taip pat pažengusiais atvejais.


3. Chemoterapija. Naudojama rečiau, dažniausiai kartu su spinduliniu gydymu pažengusiose stadijose arba kai vėžys atsinaujina ar metastazuoja.


4. Tikslinė terapija ar imunoterapija. Gali būti taikoma esant specifinėms genetinėms ar imunologinėms vėžio ypatybėms, ypač pažengusiuose ar gydymui atspariuose atvejuose.


5. Paliatyvus gydymas. Jei liga labai išplitusi ir nebėra galimybės taikyti radikalaus gydymo, skiriamas simptominis gydymas skausmui, uždegimui ar infekcijoms valdyti.


6. Psichologinė ir medicininė reabilitacija. Svarbi emocinė pagalba ir fizinis atsigavimas po operacijų ar gydymo, ypač dėl lytinių organų srities pakitimų.

Viena svarbiausių komplikacijų – naviko išplitimas į aplinkinius audinius, ypač makštį, šlaplę ar tiesiąją žarną, dėl ko gali sutrikti šlapinimasis, tuštinimasis ir atsirasti nuolatinis skausmas. Dėl metastazių į kirkšnies limfmazgius liga gali progresuoti į kitas kūno dalis, padidindama gyvybei pavojingų būklių riziką.

Chirurginis gydymas, ypač esant išplitusiam vėžiui, gali sukelti kūno vaizdo, lytinės funkcijos ir emocinės savijautos pokyčių, o tai sukelia psichologinį stresą, nerimą ar depresiją. Po limfmazgių šalinimo gali pasireikšti limfedema – skysčių kaupimasis kojose ar lytinių organų srityje, sukeliantis tinimą, diskomfortą ir infekcijų riziką.

Taip pat galimos antrinės infekcijos, ypač po gydymo ar esant atviroms žaizdoms. Gydymo metu ar po jo dažnai pasireiškia skausmas, odos ar gleivinių pažeidimai, randai, o pažengusiose stadijose – bendras organizmo nusilpimas.

Pirmiausia svarbu vengti žmogaus papilomos viruso (ŽPV) infekcijos, kuri dažnai susijusi su šios rūšies vėžiu. Efektyviausia priemonė – ŽPV vakcina, rekomenduojama tiek mergaitėms, tiek moterims, dažniausiai iki 26 metų, bet kai kuriais atvejais skiriama ir vyresnėms. Taip pat svarbu naudoti prezervatyvus lytinių santykių metu, kurie padeda sumažinti ŽPV ir kitų infekcijų perdavimo riziką.

Reguliari ginekologinė patikra ir dėmesys bet kokiems odos ar gleivinės pokyčiams lytinių organų srityje leidžia anksti nustatyti ikivėžinius pakitimus, tokius kaip vulvos intraepitelinė neoplazija (VIN), ir juos laiku gydyti. Pastebėjus niežėjimą, mazgelius, opos ar spalvos pokyčius, būtina kuo greičiau kreiptis į gydytoją.

Taip pat svarbu rūpintis lytinių organų higiena, gydyti lėtines odos ligas (pvz., lichen sclerosus), kurios gali būti ilgalaikis dirginimo šaltinis. Moterims, turinčioms susilpnėjusią imuninę sistemą, būtina dar nuoseklesnė sveikatos priežiūra.

Rūkymo atsisakymas taip pat sumažina vėžio riziką, nes tabakas veikia vietinį imunitetą ir ląstelių atsinaujinimo procesus.

Atsakingas požiūris į savo sveikatą, reguliarūs apsilankymai pas ginekologą ir profilaktinės priemonės yra esminiai žingsniai siekiant išvengti vulvos vėžio arba jį nustatyti kuo ankstesnėje, lengviau išgydomoje stadijoje.