Papilomos viruso gydymas (I dalis)

Papilomos viruso gydymas (I dalis)

Net lytiškai plintančios infekcijos mūsų laikais neatrodo tokios baisios, nes yra antibiotikų. Virusinės ligos, deja, jų poveikiui taip papratai nepasiduoda, todėl sunku numatyti, ko galima iš jų tikėtis.

Tyrimų duomenimis, 70–90 % reproduktyvaus amžiaus žmonių užkrėsti virusais. Jų daugiau nei 100 skirtingų tipų – dalis nepasireiškia ir yra nekenksmingi, o dėl kitų ant odos atsiranda karpučių.

Paskutiniu metu itin daug dėmesio skiriama žmogaus papilomos viruso (ŽPV) tyrimams. Kodėl? Jis pažeidžia urogenitalinius organus, plinta lytiniu  būdu ir net gali sukelti gimdos kaklelio vėžį. Kad virusas keltų onkologinę grėsmė stipriajai lyčiai, dar nenustatyta: tyrimų duomenimis, dėl infekcijos jiems gali atsirasti tik gėrybinių navikų.

Kaip atpažinti papilomos virusą, kokių profilaktikos priemonių reikėtų imtis, ir ką daryti, jeigu esate viruso nešiotoja?

Kas yra ŽPV?

ŽPV yra 100 kartų mažesnis už mielių ląstelę, jį sudaro tik 8–10 baltymų. Šis primityvus „mažylis“ žmogaus ląstelės išorėje visiškai nekenksmingas ir negali daugintis.

Į vidų jis patenka per menkiausius odos ir gleivinės pažeidimus: įsiterpia į epitelio ląsteles ir imuninei sistemai bei tradiciniams medikamentams tampa praktiškai nepastebimas ir todėl nesunaikinamas.

Virusas, patekęs į epitelio ląstelę, gali ilgai būti neaktyvus ir nesukelti jokių klinikinių pokyčių.

Kartais sveiko žmogaus imuninė sistema pati susidoroja su šia problema. Anot statistikos, 15–25 metų žmonėms pasveikti reikia nuo maždaug 8 mėnesių iki 2 metų, tačiau vyresniems, taip pat tiems, kurie serga lėtinėmis uždegiminėmis ligomis ir kurių imuninė sistema silpnesnė, atsikratyti viruso daug sudėtingiau.

2 psl. »

Komentarai