Agorafobija

1. Pirmieji nerimo epizodai – atsiranda nerimas ar panikos priepuolis konkrečioje situacijoje, pavyzdžiui, viešoje vietoje ar kelionės metu.


2. Situacijų siejimas su pavojumi – žmogus pradeda sieti tą vietą ar aplinkybę su neigiamais pojūčiais ir baime.


3. Vengimo elgesio formavimasis – pradedama vengti vietų ar situacijų, kuriose anksčiau kilo nerimas ar panikos priepuolis.


4. Vengimo plitimas – laikui bėgant vengiamų situacijų sąrašas plečiasi, apimdamas vis daugiau kasdienio gyvenimo aplinkybių.


5. Socialinės ir asmeninės veiklos ribojimas – žmogus gali visiškai atsisakyti tam tikros veiklos ar išeiti iš namų tik lydimas patikimo asmens.


6. Baimės ir nerimo įsitvirtinimas – negydoma agorafobija tampa lėtine, stipriai paveikdama savarankiškumą ir gyvenimo kokybę.

• Trauminė ar stipriai stresinė patirtis – pavyzdžiui, panikos priepuolis viešoje vietoje, avarija ar kitas įvykis, sukėlęs stiprų nesaugumo jausmą.


• Panikos sutrikimas – agorafobija neretai vystosi kaip antrinė būklė žmonėms, kurie patiria pasikartojančius panikos priepuolius ir ima bijoti situacijų, kuriose jie galėtų įvykti.


• Nerimo sutrikimai – padidėjęs bendras nerimo lygis ar generalizuotas nerimo sutrikimas gali prisidėti prie agorafobijos atsiradimo.


• Biologiniai veiksniai – genetinis polinkis, nervų sistemos jautrumas stresui ar tam tikrų neuromediatorių disbalansas.


• Išmoktas elgesys – vengimo įpročių susiformavimas po nemalonių ar bauginančių patirčių.


• Artimos aplinkos įtaka – vaikystėje ar paauglystėje matytas tėvų ar globėjų perdėtas nerimas gali formuoti panašius atsakus.

• Intensyvi baimė ar nerimas būnant viešose, atvirose, uždarose ar perpildytose vietose.


• Vengimas tam tikrų situacijų dėl įsitikinimo, kad iš jų bus sunku pasitraukti ar gauti pagalbą.


• Panikos priepuoliai arba jų baimė, pasireiškianti širdies plakimu, dusuliu, galvos svaigimu.


• Priklausomybė nuo palydos – poreikis, kad kartu būtų patikimas asmuo, išeinant iš namų.


• Fiziniai nerimo požymiai – prakaitavimas, drebulys, pykinimas, krūtinės skausmas.


• Atsiribojimas nuo socialinės veiklos ir kasdienio gyvenimo apribojimas dėl vengimo elgesio.

Įtariant agorafobiją, tyrimų tikslas yra įvertinti psichikos būklę, atmesti kitas galimas simptomų priežastis ir nustatyti, ar yra gretutinių sutrikimų.

1. Išsamus pokalbis su pacientu (anamnezė) – vertinama simptomų pradžia, trukmė, sukeliančios situacijos, poveikis kasdieniam gyvenimui.


2. Psichikos būklės įvertinimas – naudojami struktūruoti pokalbiai ar klausimynai (pvz., MINI, SCID-5) siekiant diagnozuoti agorafobiją pagal tarptautinius kriterijus.


3. Fizinės sveikatos patikra – bendras klinikinis ištyrimas, kad būtų atmestos kitos ligos, galinčios sukelti panašius simptomus (pvz., širdies ar kvėpavimo sistemos sutrikimai).


4. Laboratoriniai tyrimai – kraujo tyrimai (pvz., bendras kraujo tyrimas, skydliaukės hormonai) esant įtarimui dėl somatinių priežasčių.


5. Psichologinis vertinimas – atliekamas siekiant įvertinti nerimo lygį, depresijos požymius, streso toleranciją ir paciento funkcionavimą.

1. Kognityvinė elgesio terapija (KET) – padeda atpažinti ir pakeisti neigiamas mintis, susijusias su baimę keliančiomis situacijomis, bei palaipsniui mokytis jose išbūti.


2. Ekspozicijos terapija – pacientas nuosekliai susiduria su baimę keliančiomis aplinkybėmis, kol nerimo reakcija sumažėja.


3. Medikamentinis gydymas – gali būti skiriami antidepresantai (SSRI, SNRI) ar anksiolitikai, siekiant sumažinti nerimo lygį ir palengvinti terapijos eigą.


4. Kvėpavimo ir atsipalaidavimo technikos – gilus kvėpavimas, raumenų atpalaidavimas ar meditacija padeda kontroliuoti fiziologines nerimo reakcijas.


5. Savipagalbos strategijos – reguliarus fizinis aktyvumas, miego režimo laikymasis, streso mažinimo būdai ir palaikymas iš artimųjų.


6. Gretutinių sutrikimų gydymas – depresijos ar kitų nerimo sutrikimų kontrolė, siekiant visapusiško pagerėjimo.

Gydymas dažniausiai yra ilgalaikis, o geriausi rezultatai pasiekiami derinant psichoterapiją ir medikamentinį gydymą.

Agorafobija gali sukelti tiek psichologines, tiek socialines komplikacijas, kurios ilgainiui stipriai riboja žmogaus gyvenimo kokybę.

Dažna pasekmė yra socialinė izoliacija, kai vengiant viešų ar atvirų vietų vis labiau ribojamas bendravimas su kitais žmonėmis.

Tai gali lemti darbingumo sumažėjimą arba visišką nedarbą, ypač jei darbas reikalauja kelionių ar buvimo žmonių susibūrimo vietose.

Dėl nuolatinio nerimo ir streso dažnai išsivysto depresija, kitų nerimo sutrikimų paūmėjimas ar piktnaudžiavimas alkoholiu ar vaistais.

Sunkesniais atvejais gali atsirasti visiškas savarankiškumo praradimas, kai žmogus nebegali išeiti iš namų be pagalbos.

Be to, agorafobija gali apsunkinti kitų sveikatos problemų gydymą, nes vengiant medicinos įstaigų negaunama reikalingos pagalbos.

Agorafobijos galima išvengti mažinant bendrą nerimo lygį ir anksti reaguojant į pirmuosius nerimo ar panikos priepuolių požymius.

Svarbu laiku kreiptis pagalbos į psichikos sveikatos specialistą, jei pasireiškia pasikartojantis stiprus nerimas tam tikrose situacijose.

Streso valdymo technikos – gilus kvėpavimas, meditacija, progresyvus raumenų atpalaidavimas – padeda kontroliuoti kūno reakcijas.

Reguliarus fizinis aktyvumas ir subalansuotas miegas palaiko nervų sistemos atsparumą.

Naudinga palaipsniui susidurti su nerimą keliančiomis aplinkybėmis, užuot jų vengus, kad baimė nepastiprėtų.

Artimųjų ir socialinio palaikymo buvimas taip pat mažina izoliacijos riziką.

Jei žmogus turi polinkį į panikos sutrikimą, svarbu užtikrinti tinkamą jo kontrolę, kad nerimas nevystytųsi į agorafobiją.