Difterija

1. Inkubacinis laikotarpis. Trunka 2–5 dienas nuo užsikrėtimo iki pirmųjų simptomų. Šiuo metu bakterijos dauginasi gleivinėje ir pradeda gaminti toksiną.


2. Pradinė stadija. Pasirodo pirmieji požymiai – dažniausiai gerklės skausmas, nedidelis karščiavimas, silpnumas. Ryklėje pradeda formuotis pilkšvos apnašos.


3. Įsisenėjusi (toksinė) stadija. Jei liga progresuoja, bakterijų išskiriamas toksinas ima veikti organizmą sistemiškai. Gali išsivystyti kaklo patinimas („jaučio kaklas“), apsunkintas kvėpavimas, rijimo sunkumai. Toksinas pažeidžia širdį, inkstus, nervų sistemą.


4. Komplikacijų laikotarpis (jei liga nesustabdyta). Gali pasireikšti širdies raumens uždegimas (miokarditas), nervų paralyžiai, kvėpavimo takų obstrukcija. Būklė tampa pavojinga gyvybei.


5. Gijimo laikotarpis. Jei gydymas taikomas laiku, sveikimas trunka kelias savaites. Kai kurios komplikacijos (pvz., nervų pažeidimai) gali gyti ilgiau arba išlikti visam laikui.

• Užsikrėtimas nuo kito žmogaus. Difterija yra užkrečiama – ją perduoda sergantieji arba besimptomiai bakterijų nešiotojai.


• Nepakankama ar neatlikta vakcinacija. Žmonės, kurie nėra skiepyti arba kurių imunitetas nusilpęs, turi didžiausią riziką susirgti.


• Silpnas imunitetas. Maži vaikai, senyvi žmonės ar asmenys su nusilpusia imunine sistema labiau linkę susirgti.


• Blogos sanitarinės sąlygos. Gyvenant perpildytose, blogai vėdinamose patalpose, kur sunku laikytis higienos, infekcija plinta greičiau.

Difterijos simptomai priklauso nuo to, kurioje kūno vietoje infekcija įsitvirtina, tačiau dažniausiai pažeidžiami kvėpavimo takai. Šie simptomai išsivysto per kelias dienas nuo užsikrėtimo. Pagrindiniai difterijos simptomai:

• Gerklės skausmas ir rijimo sunkumas. Vienas pirmųjų požymių – skausminga, pasunkėjusi ryklės sritis.


• Pilkšvos apnašos gerklėje ar ant tonzilių. Būdingas simptomas – storos, pilkai baltos ar gelsvos apnašos, kurios sunkiai nusiima ir gali kraujuoti.


• Karščiavimas. Temperatūra gali būti vidutinė arba aukšta.


• Paburkimas kaklo srityje („jaučio kaklas“). Limfmazgiai padidėja, kaklas patinsta dėl limfos ir uždegimo – dažnas sunkios formos požymis.


• Blogas kvapas iš burnos. Atsiranda dėl gleivinės uždegimo ir apnašų.


• Dusulys ar kvėpavimo apsunkinimas. Difterijos apnašos gali užblokuoti kvėpavimo takus ir kelti pavojų gyvybei.


• Silpnumas, nuovargis, bendras negalavimas. Būdingi sisteminio uždegimo ir toksino poveikio požymiai.


• Gali pasireikšti odos forma. Ant odos (ypač žaizdų vietose) gali atsirasti lėtinės, sunkiai gyjančios žaizdos, padengtos pilkšva plėvele.

1. Tepinėlis iš gerklės ar nosiaryklės. Pagrindinis tyrimas – imamas gleivinės mėginys, siekiant nustatyti Corynebacterium diphtheriae bakterijas. Tiriamas pasėlyje, taip pat vertinama, ar bakterija gamina toksiną (toksiškumo testas).


2. Bendras kraujo tyrimas (BKT). Parodo uždegimo požymius (padidėję leukocitai), gali padėti įvertinti infekcijos sunkumą.


3. Elektrokardiograma (EKG). Atliekama įvertinti, ar difterijos toksinas paveikė širdies raumenį (miokardą).


4. Širdies fermentų tyrimai (pvz., troponinai). Naudojami įtariant širdies pažeidimą dėl toksino poveikio.


5. Kraujagyslių ir kvėpavimo takų būklės įvertinimas. Gali būti atliekamas kaklo ar krūtinės rentgenas, jei kyla kvėpavimo takų obstrukcijos pavojus.


6. Imuninio statuso patikrinimas (antikūnų prieš difteriją titras). Parodo, ar asmuo turi imunitetą prieš difteriją – aktualu epideminių situacijų metu arba kontaktavusiems asmenims.

Difterija gydoma skubiai, nes tai potencialiai gyvybei pavojinga infekcija. Gydymas visada taikomas stacionare, dažnai izoliacijoje, siekiant apsaugoti kitus nuo užsikrėtimo.Pagrindiniai difterijos gydymo principai:

1. Antitoksinas (difterijos antitoksinis serumas). Tai svarbiausias ir pirmasis gydymo žingsnis. Antitoksinas neutralizuoja cirkuliuojantį bakterijų toksiną. Jis nesunaikina bakterijų, todėl turi būti derinamas su antibiotikais.


2. Antibiotikai. Skiriami antibiotikai (pvz., penicilinas arba eritromicinas), kurie naikina Corynebacterium diphtheriae bakterijas ir sustabdo jų dauginimąsi.


3. Kvėpavimo takų palaikymas. Jei apnašos užkemša kvėpavimo takus arba ištinsta kaklo audiniai, gali prireikti kvėpavimo palaikymo, kartais net trachėjos intubacijos ar tracheostomijos.


4. Stebėjimas dėl komplikacijų. Nuolat vertinama širdies veikla, inkstų funkcija ir nervų sistema – nes toksinas gali sukelti miokarditą ar nervų pažeidimus.


5. Izoliacija. Sergantis asmuo izoliuojamas, kad neužkrėstų kitų. Izoliacija tęsiama tol, kol tyrimai patvirtina, kad bakterijų nebeliko.


6. Palaikomasis gydymas. Skiriami skysčiai, mitybos palaikymas, esant reikalui – vaistai nuo karščiavimo ar skausmo.


7. Skiepijimas po pasveikimo. Kadangi persirgus imunitetas ne visada išlieka ilgai, po pasveikimo pacientui dažnai skiriama vakcina.

Difterija gali sukelti sunkių, net gyvybei pavojingų komplikacijų, ypač jei gydymas nepradedamas laiku. Pagrindinis pavojus kyla ne tik dėl vietinės infekcijos, bet ir dėl bakterijos gaminamo toksino, kuris pažeidžia vidaus organus.Dažniausios difterijos komplikacijos:

• Kvėpavimo takų obstrukcija. Storos apnašos ryklėje ir gerklose gali užblokuoti kvėpavimo takus, sukelti dusulį ar net uždusimą – tai viena dažniausių ūminių mirčių priežasčių.


• Miokarditas (širdies raumens uždegimas). Difterijos toksinas gali pažeisti širdies raumenį – dėl to sutrinka širdies ritmas, gali išsivystyti širdies nepakankamumas ar net staigi mirtis.


• Neurologiniai pažeidimai. Toksinas gali paveikti nervų sistemą – pasireiškia raumenų silpnumu, rijimo sutrikimais, paralyžiais (dažnai praeinančiais, bet gali būti ir ilgalaikiai).


• Inkstų pažeidimas (nefropatija). Apsinuodijimo toksinu metu gali sutrikti inkstų funkcija.


• Sepsis (kraujo užkrėtimas). Ypač odos ar žaizdų difterijos formose – kai bakterijos patenka į kraują ir išplinta visame organizme.


• Mirtis. Negydoma ar pavėluotai gydoma difterija gali baigtis mirtimi, ypač vaikams ir žmonėms be imuniteto.

• Skiepijimasis (vakcinacija). Pagrindinė ir veiksmingiausia priemonė. Vaikai skiepijami pagal nacionalinį kalendorių (kombinuota DTP vakcina), o suaugusieji turėtų pakartotinai skiepytis kas 10 metų. Skiepas apsaugo nuo toksino poveikio.


• Kontaktų su sergančiaisiais vengimas. Reikia saugotis žmonių, turinčių kvėpavimo takų infekcijų požymių, ypač esant difterijos protrūkiams ar keliaujant į rizikos zonas.


• Asmens higiena. Reguliarus rankų plovimas, kosėjimo etiketo laikymasis (užsidengiant burną, naudojant vienkartines servetėles) padeda mažinti infekcijos plitimą.


• Izoliacija protrūkio metu. Įtariami ar patvirtinti atvejai turi būti izoliuojami, o jų aplinkos žmonės – stebimi ir, jei reikia, profilaktiškai gydomi ar skiepijami.


• Keliavimas su atsargumu. Keliaujant į šalis, kur vakcinacijos lygis žemas, svarbu pasitikrinti, ar paskutinis difterijos skiepas buvo atliktas ne seniau nei prieš 10 metų.


• Imuniteto stiprinimas ir sveikatos priežiūra. Stipri bendra sveikata padeda organizmui geriau kovoti su infekcijomis, tačiau net ir sveikiems žmonėms skiepai išlieka būtini.

Difterija – vakcinomis valdoma infekcija, todėl reguliari vakcinacija ir tinkama visuomenės sveikatos priežiūra yra pagrindiniai būdai užkirsti kelią ligai ir jos plitimui.