Dizenterija

1. Sukėlėjo patekimas – bakterijos ar pirmuonys patenka į organizmą per užterštą maistą, vandenį ar nešvarias rankas.


2. Kelionė į žarnyną – mikroorganizmai pasiekia storąją žarną.


3. Dauginimasis – sukėlėjai pradeda aktyviai daugintis žarnyne.


4. Žarnyno gleivinės pažeidimas – atsiranda uždegimas ir pažeidžiama gleivinė.


5. Virškinimo sutrikimas – sutrinka maistinių medžiagų pasisavinimas ir virškinimo procesai.


6. Skysčių ir druskų netekimas – organizmas netenka daug skysčių, kyla dehidratacijos pavojus.


7. Organizmo nusilpimas – ilgainiui silpnėja bendra sveikatos būklė.

• Užterštas maistas – vartojant bakterijomis ar pirmuonimis užkrėstą maistą.


• Užterštas vanduo – geriant ar naudojant užkrėstą vandenį.


• Prasta higiena – neplautos rankos po tualeto ar prieš valgį.


• Kontaktas su sergančiuoju – tiesiogiai ar per užterštus daiktus.


• Prastos sanitarinės sąlygos – menka kanalizacijos sistema ar švaros trūkumas.


• Silpnas imunitetas – padidina jautrumą infekcijai.

• Dažnas viduriavimas – išmatos gali būti su gleivėmis ar krauju.


• Pilvo skausmai – spazminio pobūdžio, ypač apatinėje pilvo dalyje.


• Karščiavimas – pakilusi kūno temperatūra.


• Pykinimas ir vėmimas – dažnai lydi virškinimo sutrikimus.


• Silpnumas ir nuovargis – dėl skysčių bei maistinių medžiagų netekimo.


• Dehidratacijos požymiai – troškulys, burnos sausumas, sumažėjęs šlapimo kiekis.


• Bendras organizmo nusilpimas – ligai užsitęsus.

1. Išmatų tyrimas – nustatomas kraujo, gleivių buvimas bei bendri uždegimo požymiai.


2. Bakteriologinis pasėlis – išmatos tiriamos siekiant nustatyti sukėlėją (pvz., šigeles).


3. Mikroskopinis išmatų tyrimas – leidžia aptikti pirmuonis, jei liga sukelta amebų.


4. Kraujo tyrimai – įvertinama uždegiminė reakcija, skysčių ir elektrolitų pusiausvyra.


5. Greitieji antigenų testai – padeda greitai nustatyti kai kuriuos infekcijos sukėlėjus.


6. Serologiniai tyrimai – gali būti naudojami specifinių antikūnų prieš sukėlėją paieškai.

1. Skysčių ir elektrolitų atstatymas – geriamieji arba į veną leidžiami tirpalai dehidratacijos prevencijai ir gydymui.


2. Antibakteriniai vaistai – skiriami, jei ligą sukelia bakterijos (pvz., šigelės).


3. Antiparazitiniai vaistai – vartojami esant amebinei dizenterijai.


4. Probiotikai – padeda atkurti žarnyno mikrofloros balansą.


5. Lengva dieta – lengvai virškinamas, skysčių gausus maistas, vengiant dirginančių produktų.


6. Poilsis ir organizmo stiprinimas – užtikrina greitesnį pasveikimą ir sumažina komplikacijų riziką.

Dizenterija, ypač negydoma ar užsitęsusi, gali sukelti rimtų komplikacijų.

Dėl nuolatinio skysčių ir druskų netekimo atsiranda dehidratacija, kuri ypač pavojinga vaikams ir senyvo amžiaus žmonėms.

Ilgalaikis uždegimas gali lemti žarnyno opas ir kraujavimą, o sunkiais atvejais – žarnyno prakiurimą (perforaciją), sukeliantį peritonitą.

Dėl susilpnėjusio organizmo imuniteto ir gleivinės pažeidimų padidėja antrinių infekcijų rizika.

Lėtinė ar pasikartojanti ligos forma gali sukelti maistinių medžiagų įsisavinimo sutrikimus ir organizmo išsekimą.

Kai kuriais atvejais dizenterija gali baigtis gyvybei pavojingomis komplikacijomis, jei laiku nesuteikiama pagalba.

Dizenterijos galima išvengti laikantis paprastų, bet labai svarbių higienos ir sveikos gyvensenos principų.

Svarbiausia yra griežta rankų higiena, ypač po tualeto ir prieš valgį.

Reikia vartoti tik švarų, virintą ar filtruotą vandenį bei vengti maisto, kuris gali būti užterštas.

Labai svarbu gerai nuplauti daržoves ir vaisius, ypač valgant juos žalius.

Maistas turi būti tinkamai termiškai apdorotas, nes aukšta temperatūra sunaikina ligos sukėlėjus.

Siekiant išvengti ligos plitimo, būtina laikytis tinkamų sanitarinių sąlygų, ypač viešose vietose ar keliaujant į šalis, kuriose higienos lygis žemesnis.

Taip pat padeda stiprus imunitetas, kurį palaiko sveika mityba, fizinis aktyvumas ir pakankamas poilsis.