Galvos smegenų trauma

1. Pirminis poveikis – mechaninė jėga (smūgis, kritimas, staigus pagreitėjimas ar sulėtėjimas) veikia galvą ir kaukolę.


2. Pirminis smegenų pažeidimas – tiesiogiai traumos metu pažeidžiami smegenų audiniai, kraujagyslės ar nervinės ląstelės (pvz., sumušimas, plyšimas).


3. Antrinis pažeidimas – per kelias valandas ar dienas po traumos vystosi papildomi pakitimai dėl smegenų tinimo, kraujavimo, deguonies trūkumo ar uždegimo.


4. Intrakranijinio slėgio padidėjimas – dėl tinimo ar kraujo sankaupų padidėja slėgis kaukolės viduje, apsunkinant smegenų kraujotaką.


5. Neurologinių funkcijų sutrikimas – dėl tiesioginės ir netiesioginės žalos sutrinka smegenų veikla, gali būti paveikta sąmonė, jutimai, judesiai ir kitos organizmo funkcijos.

• Eismo įvykiai – automobilių, motociklų, dviračių avarijos ar pėsčiųjų partrenkimas.


• Kritimai – ypač iš aukščio arba ant kieto paviršiaus.


• Sporto traumos – kontaktiniai sportai, ekstremalios veiklos.


• Fiziniai smūgiai – muštynės, smurtas, atsitiktiniai susidūrimai.


• Darbo vietos nelaimingi atsitikimai – kritimai, krentančių objektų smūgiai, technikos avarijos.


• Sprogimai ar stiprūs smūginiai bangos poveikiai – ypač karo ar pramonės aplinkoje.

• Sąmonės praradimas – nuo kelių sekundžių iki ilgo komos periodo.


• Galvos skausmas – gali būti nuolatinis arba stiprėjantis.


• Pykinimas ir vėmimas – ypač netrukus po traumos.


• Sumišimas ir orientacijos sutrikimas – sunku suvokti laiką, vietą, įvykius.


• Galvos svaigimas – pusiausvyros praradimas ar nestabilumas.


• Regėjimo sutrikimai – dvejinimasis, neryškus matymas, jautrumas šviesai.


• Klausos pokyčiai – spengimas ausyse ar klausos sumažėjimas.


• Atminties praradimas (amnezija) – dažniausiai susijusi su traumos momentu.


• Traukuliai – gali pasireikšti iš karto arba praėjus tam tikram laikui po traumos.


• Silpnumas ar tirpimas galūnėse – vienoje arba abiejose kūno pusėse.

1. Neurologinis įvertinimas – sąmonės lygio, refleksų, jutimų, judesių ir koordinacijos patikra.


2. Kompiuterinė tomografija (KT) – pagrindinis skubus tyrimas kraujavimui, kaukolės lūžiams ir smegenų pažeidimui nustatyti.


3. Magnetinio rezonanso tomografija (MRT) – detalesniam smegenų audinių, smulkių kraujavimų ir difuzinių pažeidimų vertinimui.


4. Kaukolės rentgenograma – naudojama retai, dažniausiai įtariant kaulo lūžį be ryškių neurologinių simptomų.


5. Intrakranijinio slėgio matavimas – atliekamas sunkių traumų atvejais, stebint smegenų spaudimą.


6. Kraujotakos tyrimai – pvz., galvos smegenų kraujagyslių ultragarsas ar angiografija, jei įtariamas kraujotakos sutrikimas.

1. Pirmosios pagalbos priemonės – užtikrinamas kvėpavimo takų praeinamumas, kvėpavimas ir kraujotaka, galvos bei kaklo imobilizacija iki galutinės diagnozės.


2. Lengvos traumos (smegenų sukrėtimo) atveju – poilsis, fizinio ir protinio krūvio ribojimas, simptomų stebėjimas kelias paras.


3. Vidutinės ar sunkios traumos atveju – gydymas ligoninėje, nuolatinė gyvybinių funkcijų stebėsena, deguonies terapija, galvos pakėlimas, vaistai nuo smegenų tinimo (pvz., manitolis), prieštraukuliai.


4. Chirurginis gydymas – kraujo krešulių (hematomų) pašalinimas, kaukolės defektų ar lūžių taisymas, intrakranijinio slėgio mažinimas.


5. Reabilitacija – fizioterapija, ergoterapija, logopedo pagalba, psichologinė ir kognityvinė terapija, padedanti atkurti prarastas funkcijas.


6. Ilgalaikė priežiūra – reguliarūs neurologiniai patikrinimai ir būklės stebėjimas dėl galimų vėlyvųjų komplikacijų.

Galvos smegenų trauma gali sukelti įvairias komplikacijas, priklausomai nuo jos sunkumo ir pobūdžio.

Viena dažniausių yra intrakranijinis kraujavimas, kuris gali didinti smegenų spaudimą ir kelti grėsmę gyvybei. Dažnai pasireiškia smegenų tinimas (edema), sukeliantis papildomą slėgį kaukolės viduje.

Dėl pažeistų nervų struktūrų gali atsirasti nuolatiniai neurologiniai sutrikimai – judesių, kalbos, atminties ar pojūčių sutrikimai.

Galimos ir epilepsijos priepuoliai, atsirandantys iš karto arba praėjus mėnesiams ar metams po traumos.

Kai kuriems pacientams išsivysto po trauminis galvos skausmo sindromas arba lėtinis galvos svaigimas.

Sunkių traumų atveju gali pasireikšti komos būsena arba vegetacinė būklė.

Ilgalaikėje perspektyvoje galvos smegenų trauma gali lemti asmenybės pokyčius, psichikos sutrikimus ar net ankstyvą neurodegeneracinių ligų atsiradimą.

Galvos smegenų traumos galima išvengti taikant apsaugos priemones ir sąmoningai vengiant rizikingų situacijų.

Svarbu naudoti šalmą važiuojant dviračiu, motociklu, riedlente ar užsiimant kontaktais sportais.

Automobilyje būtina segtis saugos diržą ir užtikrinti tinkamą vaikų sėdynių naudojimą.

Reikėtų užtikrinti saugią aplinką namuose, ypač vyresnio amžiaus žmonėms – pašalinti kliūtis, naudoti neslystančius kilimėlius, turėklus.

Sportuojant svarbu laikytis saugos taisyklių ir vengti nereikalingos rizikos.

Darbo vietoje reikia dėvėti apsaugines priemones ir laikytis darbo saugos instrukcijų.

Taip pat verta vengti alkoholio ar narkotikų vartojimo situacijose, kuriose reikia dėmesio ir koordinacijos, nes tai didina nelaimingų atsitikimų riziką.