Galvos svaigimas

Galvos svaigimo atsiradimo eiga priklauso nuo jo priežasties, tačiau dažniausiai ji vystosi tam tikrais etapais:

Pirmiausia organizme įvyksta pusiausvyros sistemos sutrikimas – tai gali būti susiję su vidinės ausies, regos, nervų ar smegenų signalų perdavimo pažeidimu. Pavyzdžiui, vidinėje ausyje esantis vestibulinis aparatas, kuris reguliuoja kūno padėties jutimą, pradeda siųsti nesuderintus signalus į smegenis. Tuo pačiu metu regos ar jutiminiai pojūčiai (pvz., iš raumenų ir sąnarių) perduoda skirtingą informaciją. Ši nesuderinta informacija smegenyse sukelia sensorinį konfliktą – jos „nebesupranta“, kur tiksliai yra kūnas erdvėje.

Dėl šio informacijos nesutapimo žmogus ima jausti, kad aplinka sukasi, svyruoja, kad jis pats praranda stabilumą, arba patiria nestabilumo jausmą. Šie pojūčiai gali atsirasti staiga (pvz., atsikėlus iš lovos), palaipsniui didėti arba kartotis epizodiškai. Dažnai tai sukelia ir antrinę organizmo reakciją – padažnėjusį širdies ritmą, prakaitavimą ar nerimo jausmą, o kai kuriais atvejais net pykinimą ar vėmimą.

Galvos svaigimas dažnai praeina savaime, kai organizmas adaptuojasi arba išsprendžiama pagrindinė priežastis, tačiau kai jis tęsiasi ar pasikartoja, būtina ieškoti tikslesnės kilmės ir gydymo.

• Vidinės ausies sutrikimai. Pavyzdžiui, gerybinis paroksizminis pozicinis galvos svaigimas (BPPV), Menjero liga ar vidinės ausies uždegimas pažeidžia vestibulinį aparatą, atsakingą už pusiausvyrą.


• Kraujotakos sutrikimai. Sumažėjęs kraujo pritekėjimas į smegenis, ypač staigiai atsistojus, gali sukelti galvos svaigimą – tai vadinama ortostatine hipotenzija. Taip pat svaigimas gali būti susijęs su širdies ritmo sutrikimais.


• Neurologinės ligos. Tokios būklės kaip migrena, insultas, išsėtinė sklerozė ar smegenėlių pažeidimai gali paveikti pusiausvyrą ir sukelti galvos svaigimą.


• Psichologinės priežastys. Nerimas, panikos sutrikimai ar stresinės būsenos dažnai pasireiškia svaigimo ar nestabilumo pojūčiu, kuris nėra susijęs su fiziniu pusiausvyros praradimu.


• Regos sistemos pakitimai. Staigūs regėjimo pokyčiai, netinkamai parinkti akiniai ar ilgalaikis žiūrėjimas į judančius vaizdus gali išderinti kūno orientaciją erdvėje.


• Vaistų poveikis. Kai kurie medikamentai (ypač slopinantys centrinę nervų sistemą ar kraujospūdį mažinantys vaistai) gali turėti šalutinį poveikį – sukelti galvos svaigimą.


• Kūno skysčių ir elektrolitų disbalansas. Dehidratacija, vėmimas, viduriavimas ar ilgas badavimas gali sutrikdyti organizmo balansą ir sukelti svaigulį.

Kadangi galvos svaigimo priežasčių spektras platus – nuo visiškai nepavojingų iki reikalaujančių skubios pagalbos – svarbu įvertinti, kaip dažnai ir kokiomis aplinkybėmis jis pasireiškia.

• Sukimosi ar svyravimo jausmas („tarsi žemė slysta po kojomis“)


• Nestabilumo pojūtis stovint ar einant


• Galvos lengvumo ar „tuštumos“ pojūtis


• Sunku susikoncentruoti, jaučiamas lyg protinis aptemimas


• Pusiausvyros sutrikimai, ypač judant ar keičiant kūno padėtį


• Pykinimas arba vėmimas


• Šaltas prakaitas


• Spengimas ausyse arba slėgio pojūtis ausyje (kai susiję su vidine ausimi)


• Neryškus matymas ar „mirgėjimas“ prieš akis


• Panikos ar nerimo jausmas, ypač kai svaigimas pasireiškia staiga

Galvos svaigimas gali būti trumpalaikis, epizodinis arba nuolatinis, ir ne visi simptomai pasireiškia vienu metu. Jei jie kartojasi ar progresuoja, būtina kreiptis į gydytoją, kad būtų nustatyta tiksli priežastis.

1. Bendras klinikinis ištyrimas. Gydytojas įvertina galvos svaigimo pobūdį, trukmę, išprovokuojančias situacijas, bendrą sveikatos būklę, kraujospūdį, pulsą, koordinaciją.


2. Kraujospūdžio matavimas (taip pat gulint ir atsistojus). Padeda nustatyti ortostatinę hipotenziją – galimą svaigimo priežastį keičiant padėtį.


3. Kraujas tyrimai. Atliekamas bendras kraujo tyrimas, elektrolitai, gliukozė, hemoglobinas, skydliaukės hormonai (TSH), galimas uždegimo ar anemijos nustatymas.


4. Vestibuliniai tyrimai: Dikso-Hallpike testas (provokuojamas galvos judesiais) – dažnai naudojamas įtariant BPPV (geriamąjį paroksizminį pozicinį galvos svaigimą); Rombergo testas, drebėjimo testai, akies judesių vertinimas.


5. Otologiniai (ausų) tyrimai. Gydytojas otolaringologas įvertina ausies būklę, gali būti atliekamas klausos tyrimas (audiograma), tympanometrija ar elektronistagmografija.


6. Neurologiniai tyrimai. Jei įtariama neurologinė priežastis, atliekami koordinacijos, jėgos, jutimų, pusiausvyros vertinimo testai, prireikus – neurovizualiniai tyrimai.


7. Galvos smegenų vaizdiniai tyrimai (KT arba MRT). Skiriami, jei įtariami struktūriniai pažeidimai, kraujotakos sutrikimai, navikai, išsėtinė sklerozė ar insultas.


8. Kardiologiniai tyrimai: EKG (elektrokardiograma); Širdies echoskopija; Holterio monitoravimas – kai reikia ištirti galimą širdies ritmo sutrikimų poveikį kraujotakai.

1. Priežasties gydymas. Kai nustatoma, kas sukelia svaigimą, gydymas nukreipiamas į konkrečią problemą: infekcija – gydoma priešuždegiminiais ar antivirusiniais vaistais, kraujotakos sutrikimai – koreguojami kraujospūdį veikiančiais preparatais, psichogeninis svaigimas – valdomas psichoterapija ar vaistais nuo nerimo.


2. Vaistai simptomams mažinti. Svaigimo ir pykinimo simptomams palengvinti gali būti skiriami vestibulolitikai, tokie kaip betahistinas ar meklizinas, o stipraus pykinimo atveju – vaistai nuo vėmimo (pvz., metoklopramidas).


3. Vestibuliniai pratimai ir terapija. Esant pusiausvyros sistemos sutrikimams, skiriami specialūs fiziniai pratimai (vestibulinė reabilitacija), o esant BPPV – atliekami galvos padėties keitimo manevrai, pavyzdžiui, Epley metodas.


4. Gyvensenos korekcija. Patariama keltis ir judėti lėtai, vengti staigių galvos judesių, gerti daug vandens, riboti alkoholį ir kofeiną, pasirūpinti reguliariu miegų bei poilsiu.


5. Psichologinė pagalba. Jei svaigimą sukelia stresas, panika ar nuolatinė įtampa, labai veiksminga yra psichoterapija, kvėpavimo pratimai bei emocinės sveikatos stiprinimas.

• Traumos ir griuvimai. Svaigimas padidina griuvimų riziką, ypač vyresnio amžiaus žmonėms – tai gali baigtis lūžiais, sumušimais ar net galvos traumomis.


• Kasdienio gyvenimo ribojimas. Žmogui tampa sunku vaikščioti, vairuoti, atlikti įprastus darbus, todėl gali sumažėti savarankiškumas ir gyvenimo kokybė.


• Lėtinis nerimas ir baimė. Dažnai kartojantis svaigimui, ypač be aiškios priežasties, atsiranda nuolatinė įtampa, nerimo sutrikimai ar net panikos priepuoliai.


• Socialinis atsiribojimas. Dėl nestabilumo jausmo ar baimės išprovokuoti simptomus, žmogus gali vengti išeiti iš namų, bendrauti ar dalyvauti veiklose.


• Depresija. Ilgalaikis galvos svaigimas gali neigiamai paveikti emocinę būseną ir sukelti depresijos simptomus.


• Darbingumo sumažėjimas. Nuolatinis diskomfortas, koncentracijos stoka ar koordinacijos sutrikimai gali trukdyti dirbti, ypač reikalaujančiuose dėmesio ar judėjimo darbo vietose.

Norint išvengti galvos svaigimo ar bent jau sumažinti jo pasireiškimo riziką, svarbu rūpintis tiek fizine, tiek emocine sveikata. Pirmiausia būtina palaikyti gerą skysčių balansą – pakankamas vandens vartojimas padeda išvengti dehidratacijos, kuri yra viena dažnesnių svaigimo priežasčių. Taip pat rekomenduojama vengti staigių kūno padėties pokyčių, ypač atsistojant ar pasilenkiant, kad būtų sumažinta ortostatinės hipotenzijos tikimybė.

Labai svarbu pasirūpinti visaverte mityba, kurioje netrūktų geležies, vitaminų ir elektrolitų – mitybos nepakankamumas gali lemti silpnumą ir svaigimą. Jeigu vartojate vaistus, visada pasitarkite su gydytoju, nes kai kurie medikamentai gali sukelti galvos svaigimą kaip šalutinį poveikį. Taip pat verta reguliariai tikrinti kraujo spaudimą, gliukozės kiekį kraujyje ir ausų būklę, ypač jei jau buvote susidūrę su svaigimo epizodais.

Norint išvengti galvos svaigimo, labai svarbu ir valdyti stresą, nes emocinis pervargimas, nerimas ar panika dažnai sukelia svaigimo priepuolius. Padeda reguliarus miegas, lengvas fizinis aktyvumas, sąmoningo kvėpavimo pratimai ar meditacija. Jeigu svaigimas kartojasi, būtina neatidėlioti vizito pas gydytoją, nes ankstyvas ištyrimas padeda laiku nustatyti priežastį ir išvengti galimų komplikacijų.