Kepenų vėžys

1. Lėtinis kepenų pažeidimas – Dažniausiai procesas prasideda nuo ilgalaikio kepenų pažeidimo dėl lėtinių ligų, tokių kaip hepatitas B, hepatitas C, alkoholinis ar nealkoholinis kepenų suriebėjimas. Šie veiksniai sukelia nuolatinį kepenų uždegimą.


2. Kepenų fibrozė – Dėl užsitęsusio uždegimo kepenų audinyje pradeda formuotis randinis audinys (fibrozė), kuris trikdo normalią kepenų struktūrą ir funkciją.


3. Kepenų cirozė – Ilgainiui išplitusi fibrozė virsta ciroze – sunkiu ir negrįžtamu kepenų pažeidimu, kuris ženkliai padidina vėžio išsivystymo riziką.


4. Ląstelių genetiniai pakitimai – Dėl ilgalaikio uždegimo, oksidacinio streso ir nuodingų medžiagų poveikio kepenų ląstelėse (hepatocituose) atsiranda genetinių mutacijų, kurios trikdo normalią ląstelių augimo ir dalijimosi kontrolę.


5. Naviko formavimasis – Pakitusios ląstelės pradeda nekontroliuojamai daugintis, susidaro pirmieji navikiniai mazgai. Šie mazgai gali augti į aplinkinius audinius ir formuoti pirminį kepenų vėžį (dažniausiai – hepatoceliulinę karcinomą).


6. Vėžio plitimas – Navikas gali įaugti į kraujagysles, išplisti į kitas kepenų dalis ar tolimus organus per kraują ar limfą, formuodamas metastazes.

Liga dažniausiai vystosi palaipsniui per kelerius metus, o dėl ilgo besimptomio laikotarpio dažnai diagnozuojama pavėluotai.

• Lėtinės virusinės infekcijos – Ilgalaikis hepatito B ar hepatito C virusų nešiojimas yra viena pagrindinių kepenų vėžio priežasčių, nes šie virusai sukelia lėtinį kepenų uždegimą ir pažeidimus.


• Kepenų cirozė – Bet kokios kilmės cirozė (dėl alkoholio, virusų, autoimuninių ligų ar medikamentų) ženkliai padidina piktybinės degeneracijos riziką.


• Piktnaudžiavimas alkoholiu – Ilgalaikis ir gausus alkoholio vartojimas sukelia kepenų uždegimą, riebalų kaupimąsi, fibrozę ir galiausiai – cirozę.


• Nealkoholinis suriebėjusių kepenų ligos (NAFLD/NASH) – Susijusi su nutukimu, cukriniu diabetu ir metaboliniu sindromu, taip pat gali lemti kepenų uždegimą, fibrozę ir vėžį.


• Aflatoksinų poveikis – Tai nuodingos medžiagos, kurias gamina tam tikri pelėsiniai grybai, aptinkami netinkamai laikomuose grūduose ar riešutuose, ypač tropiniuose regionuose.


• Genetiniai ir paveldimi veiksniai – Kai kurios paveldimos ligos, tokios kaip hemochromatozė ar Wilsono liga, gali pažeisti kepenis ir sukelti navikinių ląstelių augimą.


• Ilgalaikis kai kurių vaistų ar chemikalų vartojimas – Tam tikri toksiniai junginiai ar anaboliniai steroidai gali veikti kepenis kancerogeniškai.


• Rūkymas ir nesveikas gyvenimo būdas – Netiesiogiai prisideda prie lėtinio organizmo uždegimo ir onkologinių procesų aktyvinimo.

Dauguma šių veiksnių veikia ilgą laiką ir lemia palaipsninę ląstelių pažeidimo, mutacijos ir naviko išsivystymo eigą.

• Pilvo skausmas, ypač dešinėje viršutinėje dalyje


• Svorio kritimas be aiškios priežasties


• Apetito stoka


• Pykinimas ar vėmimas


• Silpnumas, nuovargis


• Padidėjusios kepenys ar juntamas gumbas pilve


• Gelta (odos ir akių pageltimas)


• Tamsus šlapimas, šviesios išmatos


• Pilvo tinimas (ascitas)


• Niežulys (vėlyvose stadijose)

1. Kepenų ultragarsinis tyrimas (echoskopija) – Pirmo pasirinkimo tyrimas, leidžiantis aptikti navikinius mazgus ar kepenų struktūros pokyčius.


2. Kraujo tyrimas (AFP – alfa-fetoproteinas) – Vėžinis žymuo, kuris dažnai būna padidėjęs sergant kepenų vėžiu, ypač hepatoceliuline karcinoma.


3. Biocheminiai kraujo tyrimai – Vertinama kepenų funkcija: ALT, AST, bilirubinas, šarminė fosfatazė, albuminas ir krešėjimo rodikliai.


4. Kompiuterinė tomografija (KT) – Tiksliai parodo naviko dydį, vietą ir galimą išplitimą į aplinkinius audinius ar kraujagysles.


5. Magnetinio rezonanso tomografija (MRT) – Naudojama detalesniam naviko įvertinimui, ypač jei reikia aiškiai atskirti piktybinius ir gerybinius darinukus.


6. Kepenų biopsija – Atliekama, jei vaizdiniai tyrimai nepateikia aiškaus atsakymo; imamas audinio mėginys histologiniam ištyrimui.


7. Kraujo tyrimai dėl hepatito B ir C – Padeda nustatyti galimą pagrindinę ligos priežastį.


8. PET tyrimas (pozitronų emisijos tomografija) – Naudojamas metastazių paieškai, kai įtariamas vėžio išplitimas už kepenų ribų.

Šie tyrimai leidžia ne tik nustatyti naviką, bet ir įvertinti ligos stadiją bei parinkti tinkamiausią gydymo taktiką.

Kepenų vėžio gydymas priklauso nuo naviko dydžio, išplitimo, kepenų funkcijos ir bendros paciento būklės. Gydymas gali būti kurį laiką kontroliuojantis ligą ar siekiantis visiško išgijimo:

1. Chirurginis gydymas – Jei navikas nedidelis ir nėra kepenų cirozės ar metastazių, atliekama dalinė kepenų rezekcija, pašalinant navikinį audinį su dalimi sveikų kepenų.


2. Kepenų transplantacija – Kai navikas atitinka tam tikrus kriterijus (pvz., Milano kriterijus), gali būti atliekamas kepenų persodinimas. Tai vienas iš veiksmingiausių būdų išgydyti ligą, jei nėra išplitimo.


3. Ablacijos metodai – Radijo dažnio abliacija (RFA) arba mikrobangų terapija taikomi mažiems navikams sunaikinti, kai chirurgija negalima.


4. TIKT (transarterinė chemoembolizacija) – Chemoterapijos vaistai suleidžiami tiesiai į naviką maitinančią arteriją ir kartu užblokuojama kraujotaka, taip stabdant auglio augimą.


5. Tikslinė terapija ir imunoterapija – Naudojami naujos kartos vaistai (pvz., sorafenibas, lenvatinibas, atezolizumabas), kurie stabdo auglio augimą ir stiprina organizmo imuninį atsaką prieš vėžį.


6. Sisteminė chemoterapija – Taikoma rečiau, kai kiti metodai netinka arba liga jau išplitusi. Poveikis kepenų vėžiui dažnai būna ribotas.


7. Paliatyvus gydymas – Vėlyvose stadijose skiriamas skausmo, pykinimo, ascito ir kitų simptomų palengvinimui bei gyvenimo kokybės gerinimui.

Gydymo tikslas – kiek įmanoma pašalinti arba kontroliuoti naviką, išsaugoti kepenų funkciją ir pagerinti paciento gyvenimo trukmę bei kokybę.

Kepenų vėžys gali sukelti įvairias sunkias komplikacijas, ypač vėlyvose stadijose, kai navikas išplitęs arba sutrikdo kepenų funkciją.

Dažniausia komplikacija – kepenų nepakankamumas, kai pažeistos kepenys nebegali atlikti pagrindinių funkcijų: valyti kraują, gaminti baltymus ir reguliuoti krešėjimą. Navikas gali sukelti portinės hipertenzijos išsivystymą, dėl ko kaupiasi skysčiai pilve (ascitas) ir kraujuoja iš stemplės venų išsiplėtimų.

Dėl auglio ar metastazių spaudimo gali užsikimšti tulžies latakai, atsiranda gelta ir tulžies užsistovėjimas.

Jei vėžys plinta į kitus organus (pvz., plaučius, kaulus), išsivysto metastazės, kurios sukelia papildomus simptomus – dusulį, kaulų skausmą, neurologinius sutrikimus. Kita rizika – vidinis kraujavimas dėl naviko suirimo ar kraujagyslių pažeidimo.

Vėžio progresavimas taip pat dažnai sukelia stiprų silpnumą, svorio kritimą ir bendrą organizmo išsekimą (kašeksiją).

Viena svarbiausių prevencijos formų – vakcinacija nuo hepatito B, kuri apsaugo nuo vienos dažniausių ligos priežasčių. Taip pat labai svarbu laiku diagnozuoti ir gydyti lėtinį hepatitą B ar C, nes tinkamas antivirusinis gydymas ženkliai sumažina kepenų pažeidimo ir vėžio riziką.

Reikėtų vengti piktnaudžiavimo alkoholiu, nes jis tiesiogiai sukelia kepenų cirozę – pagrindinį vėžio rizikos veiksnį. Sveika mityba, antsvorio kontrolė ir cukrinio diabeto valdymas padeda išvengti nealkoholinio kepenų suriebėjimo, kuris taip pat gali progresuoti iki vėžio.

Svarbu nesinaudoti neaiškiais papildais, vaistais ar cheminėmis medžiagomis, galinčiomis toksiškai veikti kepenis.

Be to, žmonėms, turintiems rizikos veiksnių (pvz., cirozę ar hepatitus), rekomenduojama reguliariai tikrintis kepenis – atlikti ultragarsą ir kraujo tyrimus (pvz., AFP), kad vėžys būtų aptiktas ankstyvoje, dar gydomoje stadijoje.