Kvėpavimo nepakankamumas

1. Pradinė kvėpavimo funkcijos sutrikimo fazė – kvėpavimo takų ar plaučių audinių pažeidimas sumažina deguonies patekimą į kraują arba anglies dioksido pašalinimą.


2. Kompensaciniai mechanizmai – organizmas bando kompensuoti deguonies trūkumą padidindamas kvėpavimo dažnį, širdies ritmą ir kraujagyslių susitraukimą.


3. Deleteriški pokyčiai kraujyje – jei kvėpavimas išlieka neefektyvus, kraujo deguonies kiekis mažėja (hipoksija), o anglies dioksido lygis didėja (hiperkapnija).


4. Organų funkcijų sutrikimas – dėl ilgalaikės hipoksijos ir anglies dioksido pertekliaus pradeda blogėti organų, ypač smegenų, širdies ir inkstų, veikla.


5. Sisteminis nepakankamumas – jei kvėpavimo funkcija neatsistato, vystosi gyvybei pavojinga būklė, kuri gali baigtis daugybiniu organų nepakankamumu ir mirtimi.

• Plaučių ligos – pvz., lėtinė obstrukcinė plaučių liga (LOPL), astma, pneumonija, plaučių edema, fibrozė ar embolija trukdo efektyviai vykdyti dujų mainus.


• Kvėpavimo takų obstrukcija – užkimšimas ar susiaurėjimas gali trukdyti oro patekimui į plaučius (pvz., užspringimas, traumos, navikai).


• Kvėpavimo raumenų silpnumas arba centrinės nervų sistemos sutrikimai – kai kvėpavimo raumenys negali tinkamai funkcionuoti arba centrinis kvėpavimo reguliavimas yra sutrikęs (pvz., nervų sistemos ligos, traumos, narkotikų poveikis).


• Širdies ir kraujagyslių ligos – kai širdis nesugeba efektyviai pumpuoti kraujo, audiniai negauna pakankamai deguonies, nors plaučiai veikia normaliai.


• Sisteminis deguonies trūkumas aplinkoje – pavyzdžiui, esant aukštumoms ar prastam oro kokybei.


• Kitos priežastys – tokios kaip sunkios traumos, apsinuodijimai ar kitos sisteminės ligos, kurios veikia kvėpavimo funkciją.

Dažnai kvėpavimo nepakankamumas yra kelių veiksnių derinys, todėl svarbu tiksliai nustatyti priežastį ir tinkamai gydyti.

• Dusulys – kvėpavimo pasunkėjimas, ypač fizinio krūvio metu arba ramybės būsenoje


• Greitas, paviršutiniškas kvėpavimas (tachipnėja)


• Mėlynavimo (cianozės) atsiradimas lūpų, nagų ar odos srityse dėl deguonies trūkumo


• Nuovargis, silpnumas ir bendras išsekimas


• Nerimas, neramumas, sumišimas ar sąmonės sutrikimai – dėl smegenų hipoksijos


• Širdies plakimo sutrikimai – padažnėjęs arba nereguliarus pulsas


• Krūtinės skausmas ar spaudimas


• Kosulys, kartais su skrepliais, ypač jei kvėpavimo nepakankamumas susijęs su plaučių liga

Šie simptomai gali atsirasti staiga (ūmus kvėpavimo nepakankamumas) arba vystytis palaipsniui (lėtinis kvėpavimo nepakankamumas).

1. Kraujo dujų analizė (arterinė kraujo dujų analizė) – leidžia įvertinti deguonies (O₂) ir anglies dioksido (CO₂) koncentraciją kraujyje bei rūgščių-šarmų pusiausvyrą.


2. Pulso oksimetrija – neinvazinis deguonies saturacijos matavimas kraujyje.


3. Krūtinės ląstos rentgenograma – įvertina plaučių ir širdies būklę, aptinka uždegimus, edemas ar kitus pakitimus.


4. Spirometrija ir kiti plaučių funkcijos testai – vertina plaučių talpą, oro tėkmę ir kvėpavimo efektyvumą.


5. Elektrokardiograma (EKG) – širdies ritmo ir funkcijos įvertinimui, ypač jei įtariama širdies priežastis.


6. Kompiuterinė tomografija (KT) – išsamus plaučių ir kvėpavimo takų vaizdas, naudojamas sudėtingesniais atvejais.


7. Laboratoriniai kraujo tyrimai – įvertinti uždegimą, infekciją, hemoglobino kiekį ir kitus bendrus rodiklius.


8. Bronchoskopija – atliekama, jei reikia tiesiogiai ištirti kvėpavimo takus ar paimti mėginius.

1. Deguonies terapija – pagrindinis gydymo būdas, siekiant padidinti deguonies kiekį kraujyje.


2. Mechaninė ventiliacija – naudojama ūmaus arba sunkaus kvėpavimo nepakankamumo atvejais, kai pats pacientas negali pakankamai kvėpuoti.


3. Priežasties gydymas – skiriamas pagal pagrindinę ligą, sukėlusią kvėpavimo nepakankamumą (pvz., antibiotikai pneumonijai, bronchodilatatoriai astmai).


4. Vaistai – gali būti naudojami priešuždegiminiai, diuretikai, antimikrobiniai ar kiti specifiniai preparatai priklausomai nuo ligos.


5. Skysčių ir elektrolitų balanso palaikymas – svarbu išvengti dehidratacijos ar perkrovos.


6. Reabilitacija ir kvėpavimo pratimai – skatinami pacientai po ūmių būklių, siekiant atstatyti kvėpavimo funkciją.

Pirmiausia, dėl deguonies trūkumo gali vystytis hipoksija, kuri pažeidžia audinius ir organus, ypač smegenis, širdį ir inkstus. Tai gali sukelti neurologinius sutrikimus, smegenų edemą ar net smegenų mirtį.

Antra, dėl nepanaudoto anglies dioksido kaupimosi kraujyje gali atsirasti hiperkapnija, kuri sutrikdo kraujo pH balansą ir sukelia kvėpavimo acidozę, apsunkinančią organų funkcijas.

Kvėpavimo nepakankamumas gali lemti širdies aritmijas, kurios gali būti pavojingos gyvybei ir išprovokuoti staigią mirtį.

Be to, ilgalaikė hipoksija ir kvėpavimo sutrikimai gali sukelti daugybinį organų nepakankamumą, kai sutrinka kelių gyvybiškai svarbių organų veikla.

Galiausiai, kvėpavimo nepakankamumas dažnai komplikuojasi infekcijomis, ypač jei pacientas gydomas intensyvios terapijos skyriuje ar naudojama mechaninė ventiliacija.

Dėl šių priežasčių kvėpavimo nepakankamumas reikalauja skubios ir nuoseklios medicininės priežiūros.

Kvėpavimo nepakankamumo visiškai išvengti ne visada įmanoma, tačiau galima sumažinti riziką ir palengvinti būklę laikantis tam tikrų prevencinių priemonių.

Pirmiausia svarbu rūpintis bendrąja kvėpavimo sistemos sveikata – vengti rūkymo ir oro taršos, reguliariai sportuoti bei palaikyti tinkamą kūno svorį.

Taip pat būtina laiku ir tinkamai gydyti kvėpavimo takų ir plaučių ligas, tokias kaip astma, lėtinė obstrukcinė plaučių liga ar infekcijos.

Svarbu laikytis higienos taisyklių ir vengti kontakto su infekciniais ligoniais, ypač per gripo sezoną ar pandemijas.

Reguliarūs medicininiai patikrinimai leidžia anksti aptikti kvėpavimo sistemos sutrikimus ir pradėti gydymą laiku.

Esant rizikos veiksniams, pvz., vyresniam amžiui ar lėtinių ligų buvimui, rekomenduojama pasiskiepyti nuo gripo ir pneumokokinės infekcijos.

Galiausiai, vengti sunkių fizinių krūvių ir naudoti apsaugos priemones darbui kenksmingose aplinkose taip pat padeda sumažinti kvėpavimo nepakankamumo riziką.