Parvovirusinė infekcija

1. Užsikrėtimas virusu – parvovirusas B19 plinta oro lašeliniu būdu (kosint, čiaudint) arba per kraują, rečiau – iš motinos vaisiui.


2. Inkubacinis periodas – po užsikrėtimo virusas dauginasi organizme apie 4–14 dienų (kartais iki 21 dienos), kol atsiranda pirmieji požymiai.


3. Viruso plitimas kraujyje – virusas patenka į kraujotaką ir pasiekia kaulų čiulpus, kur dauginas raudonųjų kraujo kūnelių pirmtakuose.


4. Eritropoezės slopinimas – virusas laikinai slopina raudonųjų kraujo kūnelių gamybą, ypač pavojingą žmonėms su anemijomis ar nusilpusia kraujodara.


5. Imuninė reakcija – organizmas pradeda kovoti su virusu, dėl to gali pasireikšti bėrimas, sąnarių skausmai ar kiti imuniniai reiškiniai.


6. Pasveikimas arba komplikacijos – daugeliu atvejų organizmas įveikia virusą per kelias dienas ar savaites, tačiau kai kuriems asmenims (pvz., imunosupresuotiems, nėščiosioms) gali išsivystyti sunkesnės formos ar komplikacijos.

Ši eiga gali būti nepastebima arba sukelti aiškius klinikinius simptomus, priklausomai nuo amžiaus, imuniteto būklės ir kitų individualių veiksnių.

• Kontaktas su užsikrėtusiu asmeniu – virusas perduodamas čiaudint, kosint ar artimo kontakto metu, ypač kolektyvuose (pvz., mokyklose, darželiuose).


• Užsikrėtimas per kraują – galimas per kraujo perpylimus ar užterštus kraujo produktus, nors tai labai reta.


• Perdavimas nėštumo metu – virusas gali pereiti placentos barjerą ir užkrėsti vaisių, ypač per pirmąjį nėštumo trimestrą.


• Silpnesnis imunitetas – žmonės su nusilpusia imunine sistema (pvz., po chemoterapijos, sergant ŽIV) yra imlesni užsikrėtimui ir sunkesnei ligos eigai.


• Sezoninis paplitimas – infekcija dažniausiai plinta pavasarį, kai padidėja viruso aktyvumas bendruomenėse.

Vaikams:

• Karščiavimas – lengvas ar vidutinio stiprumo.


• „Pliaukštelėto žando“ bėrimas – ryškus, raudonas bėrimas ant skruostų, primenantis pliaukštelėjimą.


• Nuo veido plintantis bėrimas – gali išplisti ant liemens, rankų, šlaunų, dažnai sukelia niežulį.


• Nuovargis, silpnumas – bendri virusinės infekcijos požymiai.


• Trumpalaikis sąnarių skausmas – retesnis vaikams.

Suaugusiesiems:

• Sąnarių skausmai ir sustingimas – ypač pirštų, riešų, kelių, dažniau pasireiškia moterims.


• Lengvas karščiavimas ar bendras negalavimas – primenantis peršalimo simptomus.


• Bėrimas – pasitaiko rečiau nei vaikams.

Ypatingais atvejais:

• Laikina anemija – kai virusas slopina raudonųjų kraujo kūnelių gamybą, ypač sergantiesiems kraujo ligomis.


• Komplikacijos nėštumo metu – gali sukelti vaisiaus anemiją ar net vaisiaus žūtį (reta).


• Sunkesnė eiga imunodeficito turintiems asmenims – gali išsivystyti lėtinė virusinė infekcija.

Dauguma sveikų žmonių perserga lengva forma arba net nepastebi, kad sirgo.

1. Kraujo tyrimas (bendras kraujo tyrimas – BKT) – gali parodyti sumažėjusį raudonųjų kraujo kūnelių skaičių (anemiją) ar retikulocitų sumažėjimą, ypač esant ūminei eritropoezės slopinimo fazei.


2. Parvoviruso B19 antikūnų tyrimai (serologija) – IgM rodo aktyvią, neseniai prasidėjusią infekciją; IgG rodo persirgtą infekciją ar įgytą imunitetą.


3. Parvoviruso B19 DNR nustatymas (PCR) – tiriama kraujyje, ypač jei žmogus turi imuniteto sutrikimų ar ilgalaikių simptomų. Labai jautrus tyrimas, naudotas sunkesniais atvejais.


4. Ultragarsas nėštumo metu – jei nėščioji užsikrėtė virusu, atliekamas vaisiaus stebėjimas dėl galimos anemijos ar vaisiaus vandeningumo (hidrops fetalis).


5. Kaulų čiulpų tyrimas (retai) – skiriamas tik sudėtingais atvejais, kai įtariamas ilgalaikis eritropoezės slopinimas.

1. Poilsis ir skysčių vartojimas – svarbiausi bendrieji principai, padedantys organizmui greičiau atsistatyti.


2. Karščiavimą ir skausmą mažinantys vaistai – pvz., paracetamolis ar ibuprofenas, jei yra karščiavimas, galvos ar sąnarių skausmai.


3. Niežulio mažinimas – jei pasireiškia bėrimas, galima naudoti antihistamininius vaistus ar odos raminamuosius kremus.


4. Stebėjimas nėštumo metu – užsikrėtusioms nėščiosioms atliekamas vaisiaus ultragarsinis stebėjimas, jei reikia – specialus gydymas (pvz., vaisiaus transfuzija).


5. Gydymas rizikos grupėms – žmonėms su nusilpusia imunine sistema ar sergantiems kraujo ligomis gali prireikti: Intraveninių imunoglobulinų (IVIG) – padeda kovoti su virusu; Kraujo perpylimo, jei išsivysto sunki anemija.

Dauguma atvejų baigiasi savaiminiu pasveikimu per 1–3 savaites, o specifinio antivirusinio gydymo nereikia.

Parvovirusinė infekcija dažniausiai būna lengva, tačiau tam tikroms žmonių grupėms gali sukelti rimtų komplikacijų, ypač susijusių su kraujodaros ir nėštumo sutrikimais.

Pirmiausia, virusas gali laikinai slopinti raudonųjų kraujo kūnelių gamybą, todėl žmonėms, sergantiems lėtinėmis kraujo ligomis (pvz., pjautuvine anemija, talasemija), gali išsivystyti ūminė aplastinė krizė – staigi, pavojinga anemija, reikalaujanti kraujo perpylimo.

Imunosupresuotiems pacientams (pvz., po transplantacijos ar sergantiems ŽIV) gali išsivystyti lėtinė parvovirusinė infekcija, dėl kurios nuolat slopinama eritrocitų gamyba ir vystosi lėtinė anemija.

Nėščiosioms parvovirusas gali pereiti placentą ir užkrėsti vaisių, sukeldamas vaisiaus anemiją arba sunkią komplikaciją – vaisiaus vandeningumą (hydrops fetalis), kuris gali baigtis persileidimu ar vaisiaus žūtimi (dažniausiai iki 20 nėštumo savaitės).

Kai kuriems suaugusiesiems, ypač moterims, gali pasireikšti užsitęsęs sąnarių uždegimas – panašus į reumatoidinį artritą, bet dažniausiai praeina per kelias savaites ar mėnesius.

Labai retais atvejais gali atsirasti neurologinių komplikacijų, tokių kaip encefalitas ar periferinė neuropatija.

Parvovirusinės infekcijos išvengti visiškai neįmanoma, nes ji labai užkrečiama ir dažnai plinta dar iki simptomų atsiradimo.

Tačiau yra priemonių, kurios gali sumažinti užsikrėtimo riziką, ypač jautrioms grupėms.

Pirmiausia, svarbu laikytis asmeninės higienos – dažnas rankų plovimas, ypač po kontakto su sergančiaisiais ar buvimo viešose vietose, sumažina viruso perdavimo tikimybę.

Vengti artimo kontakto su sergančiaisiais, ypač jei turite nusilpusią imuninę sistemą ar esate nėščia.

Mokyklose ar darželiuose užsikrėtimo rizika padidėja, todėl svarbu stebėti vaikus ir informuoti apie užkrečiamų ligų protrūkius.

Nėščiosioms, ypač pirmąjį trimestrą, rekomenduojama riboti buvimą vietose, kur galimas kontaktas su infekuotais vaikais, pvz., darželiuose, jei žinoma apie ligos atvejus.

Kol kas specifinės vakcinos nuo parvoviruso B19 nėra, todėl prevencijos pagrindas – higiena, infekcijos židinių vengimas ir imuniteto stiprinimas.

Taip pat svarbu informuoti gydytoją, jei priklausote rizikos grupei (nėščioji, imunosupresuotas pacientas ar sergate kraujo liga) ir turėjote kontaktą su sergančiu asmeniu – gali būti skiriamas stebėjimas ar papildomi tyrimai.