Pasiutligė

1. Užsikrėtimas – žmogus dažniausiai užsikrečia, kai įkanda ar apseilėja pasiutlige sergantis gyvūnas (dažniausiai laukinis, rečiau – naminis). Virusas patenka per pažeistą odą ar gleivinę.


2. Inkubacinis laikotarpis – nuo užsikrėtimo iki pirmųjų ligos požymių gali praeiti nuo kelių dienų iki kelių mėnesių (dažniausiai 1–3 mėn.), priklausomai nuo įkandimo vietos, gilumo ir viruso kiekio. Arčiau galvos esantys įkandimai paprastai lemia greitesnį ligos vystymąsi.


3. Viruso plitimas organizme – virusas dauginasi raumenų audinyje šalia įkandimo vietos, o vėliau plinta nervų skaidulomis link centrinės nervų sistemos (stuburo ir smegenų).


4. Centrinės nervų sistemos pažeidimas – virusas pasiekia smegenis, sukelia jų uždegimą (encefalitą), dėl kurio pasireiškia sunkūs neurologiniai sutrikimai ir progresuojantis organizmo funkcijų nepakankamumas.


5. Ligos pabaiga – negydoma pasiutligė beveik visada baigiasi mirtimi. Laiku nepritaikius profilaktinio gydymo dar prieš pasireiškiant simptomams, ligos eigą sustabdyti neįmanoma.

• Kontaktas su užsikrėtusiu gyvūnu – žmogus turi tiesioginį kontaktą su gyvūnu, sergančiu pasiutlige (dažniausiai per įkandimą, rečiau – apdraskymą ar apseilėjimą).


• Viruso patekimas į organizmą – virusas patenka per pažeistą odą ar gleivinę (žaizdas, įbrėžimus, burnos ar akių gleivinę).


• Užsikrėtusio gyvūno seilės – pasiutligės virusas yra tik užsikrėtusio gyvūno seilėse, todėl pavojus kyla tik tuomet, kai seilės pasiekia organizmą per žaizdą ar gleivinę.


• Nepakankama ar pavėluota profilaktika – pasiutligės galima išvengti, jei laiku suteikiama medicininė pagalba (žaizdos apdorojimas, skiepai). Užsikrėtimas dažniausiai įvyksta, kai tai neatliekama.

• Karščiavimas


• Skausmas ar dilgčiojimas įkandimo vietoje


• Nerimas, dirglumas


• Vandens baimė (hidrofobija)


• Raumenų spazmai


• Paralyžius


• Sąmonės netekimas

1. Ligos istorijos įvertinimas – svarbiausias pradinis žingsnis: įvertinamas kontaktas su galimai pasiutlige užsikrėtusiu gyvūnu.


2. Žaizdos apžiūra – įvertinamas įkandimo pobūdis, vieta, gylis ir pažeidimai.


3. Laboratoriniai tyrimai (riboto taikymo) – pasiutligės virusas diagnozuojamas specializuotose laboratorijose, bet tai taikoma retai ir dažniausiai po mirties: Seilių tyrimas – atliekamas PGR metodu, ieškant viruso RNR. Smegenų skysčio ar odos mėginiai – taikoma išimtiniais atvejais, kai reikia patvirtinti diagnozę.


4. Gyvūno stebėjimas – jei gyvūnas sulaikytas, jis stebimas 10 dienų – jeigu per tą laiką nesuserga ar nemiršta, pasiutligė mažai tikėtina.


5. Posteksponacinio gydymo indikacijų vertinimas – dažniausiai, įtariant pasiutligę, tyrimai neatliekami, o iš karto pradedamas profilaktinis gydymas (vakcinacija).

Dėl ligos sunkumo ir greitos eigos diagnostika dažniausiai grindžiama klinikine situacija ir rizikos įvertinimu, o ne laukimu tyrimų rezultatų.

1. Žaizdos valymas – iškart po įkandimo ar apseilėjimo vieta kruopščiai nuplaunama muilu ir tekančiu vandeniu, siekiant sumažinti viruso kiekį.


2. Pasiutligės vakcina – paskiriama vakcinacija (paprastai 4–5 dozės per kelias savaites), kad organizmas pradėtų gaminti antikūnus prieš virusą.


3. Imunoglobulinas – sunkių ar aukštos rizikos atvejų metu skiriamas pasiutligės imunoglobulinas, kuris suteikia greitą, trumpalaikę apsaugą iki vakcina pradeda veikti.


4. Specifinio gydymo po simptomų atsiradimo nėra – kai simptomai jau pasireiškia, liga laikoma beveik visada mirtina, todėl gydymas tampa tik simptominis.


5. Paliatyvi priežiūra – taikoma siekiant palengvinti kančias: malšinamas skausmas, traukuliai, užtikrinamas komfortas ir skysčių balansas.

Pasiutligė yra itin pavojinga liga dėl savo sunkių ir dažniausiai neišvengiamų komplikacijų.

Viena iš pagrindinių pasekmių yra smegenų uždegimas (encefalitas), kuris sukelia stiprius neurologinius sutrikimus, traukulius, sąmonės praradimą.

Ligai progresuojant, gali išsivystyti paralyžius, paveikiantis galūnes ar net kvėpavimo raumenis, dėl ko pacientas negali kvėpuoti savarankiškai.

Dėl nervų sistemos pažeidimo neretai ištinka kvėpavimo sustojimas, kuris tampa tiesiogine mirties priežastimi.

Kitos galimos komplikacijos – širdies ritmo sutrikimai, atsirandantys dėl pažeistų smegenų centrų, atsakingų už širdies veiklos reguliavimą.

Galiausiai, daugeliu atvejų liga baigiasi koma ir mirtimi, nes specifinio gydymo vėlyvoje stadijoje nėra, o pažeidimai būna negrįžtami.

Pasiutligės galima visiškai išvengti, jei imamasi tinkamų apsaugos priemonių.

Pirmiausia svarbu vengti kontakto su laukiniais ar nepažįstamais gyvūnais, ypač jei jie elgiasi neįprastai, yra agresyvūs arba, priešingai, pernelyg draugiški.

Gyvūnai, kurie paprastai vengia žmonių, bet staiga prie jų artėja, gali būti užsikrėtę.

Labai svarbi priemonė yra naminių gyvūnų vakcinacija nuo pasiutligės – tai apsaugo ne tik gyvūnus, bet ir žmones, su kuriais jie kontaktuoja.

Taip pat rekomenduojama vakcinuotis profilaktiškai, jei dirbama su gyvūnais, keliaujama į šalis, kur pasiutligė paplitusi, ar gyvenama rizikos zonoje.

Jei įkando ar apseilėjo gyvūnas, būtina nedelsiant nuplauti žaizdą muilu ir vandeniu bei kiek įmanoma greičiau kreiptis į gydytoją – laiku suteikta pagalba, įskaitant skiepus ir imunoglobuliną, gali visiškai užkirsti kelią ligos išsivystymui.

Galiausiai, gyvūnų stebėjimas ir kontrolė – valkataujančių gyvūnų populiacijos mažinimas, stebėsena ir informavimas apie įtartinus atvejus – yra svarbi visuomeninė priemonė, padedanti užkirsti kelią pasiutligės plitimui.