Plaučių arterijos tromboembolija

1. Trombo susiformavimas – dažniausiai kraujo krešulys (trombas) susidaro giliosiose kojų ar dubens venose dėl sulėtėjusios kraujotakos, kraujagyslių pažeidimo ar padidėjusio kraujo krešėjimo.


2. Trombo atitrūkimas – dalis arba visas trombas atskyla nuo kraujagyslės sienelės ir patenka į kraujotaką, keliaudamas per veninę sistemą į širdį.


3. Patekimas į plaučių kraujotaką – pro dešiniąją širdies pusę krešulys patenka į plaučių arteriją ar jos šakas.


4. Arterijos užsikimšimas – krešulys užkemša plaučių arterijos spindį, dėl ko sutrinka kraujo tėkmė į tam tikrą plaučių dalį.


5. Deguonies apytakos sutrikimas – dėl blogos perfuzijos sumažėja deguonies pasisavinimas kraujyje ir sutrinka dujų apykaita.


6. Širdies apkrovos padidėjimas – dešinysis širdies skilvelis turi dirbti sunkiau, kad prastumtų kraują pro užsikimšusias arterijas, kas gali sukelti širdies funkcijos nepakankamumą.


7. Sisteminės pasekmės – organizmo audiniai pradeda stokoti deguonies, gali sumažėti kraujospūdis, atsirasti sąmonės pritemimas ar net staigi mirtis, jei trombas didelis ir užkemša pagrindinę plaučių arteriją.

• Giliųjų venų trombozė (GVT) – dažniausia PATE priežastis; krešuliai susidaro dažniausiai kojų ar dubens giliosiose venose, o vėliau atitrūksta ir pasiekia plaučius.


• Ilgalaikis imobilumas – ilgos kelionės, buvimas lovoje po operacijų ar ligų sulėtina kraujotaką kojų venose ir didina trombų riziką.


• Chirurginės intervencijos – ypač ortopedinės (klubo, kelio sąnario), pilvo ar dubens operacijos gali suaktyvinti krešėjimo sistemą.


• Traumos – kaulų lūžiai, audinių pažeidimai ar venų sužalojimai gali sukelti kraujo krešėjimo aktyvavimą.


• Piktybiniai navikai – onkologinės ligos dažnai sukelia hiperkoaguliacinę (padidinto krešumo) būseną.


• Nėštumas ir pogimdyminis laikotarpis – šie laikotarpiai susiję su padidėjusiu kraujo krešumu ir spaudimu venose.


• Kontraceptinių tablečių ar hormonų terapijos vartojimas – ypač jei kartu yra kitų rizikos veiksnių (rūkymas, nutukimas, paveldimumas).


• Paveldimi krešumo sutrikimai – tokie kaip baltymo C, baltymo S, antitrombino III trūkumas ar Leideno mutacija didina trombozės riziką.


• Širdies nepakankamumas ar kitos lėtinės ligos – sutrikusi kraujotaka ir kraujo sąstovis skatina krešulių formavimąsi.

• Staigus dusulys – dažniausias ir ryškiausias simptomas, atsirandantis be aiškios priežasties.


• Krūtinės skausmas – dažnai duriantis, stiprėjantis kvėpuojant (pleurinis pobūdis).


• Kosulys – gali būti sausas arba su krauju (hemoptizė).


• Padažnėjęs širdies plakimas (tachikardija) – organizmas bando kompensuoti deguonies trūkumą.


• Alpulys ar sąmonės pritemimas – gali atsirasti dėl staigaus kraujospūdžio kritimo.


• Nerimas, panika, mirties baimė – dažni ūmios PATE atvejais.


• Cianozė (mėlynavimas) – sunkiu atveju lūpos, pirštai ar veidas gali pamėlynuoti dėl deguonies stygiaus.


• Kojų patinimas ar skausmas – jei yra kartu giliųjų venų trombozė, ypač vienos kojos.

1. D-dimerų kraujo tyrimas – padeda įvertinti, ar kraujyje vyksta aktyvus krešulio irimo procesas; jei rezultatas normalus ir nėra kitų rizikos veiksnių, PATE tikimybė maža.


2. Plaučių kompiuterinė tomografija su kontrastu (KT angiografija) – pagrindinis diagnostinis tyrimas, leidžiantis tiesiogiai matyti trombą plaučių arterijose.


3. Plaučių ventiliacijos ir perfuzijos skenavimas (V/Q skenavimas) – alternatyva KT, jei pacientui negalima suleisti kontrasto (pvz., dėl alergijos ar inkstų nepakankamumo).


4. Kraujo dujų tyrimas (arterinio kraujo analizė) – padeda įvertinti deguonies trūkumą kraujyje, kuris būdingas PATE.


5. EKG (elektrokardiograma) – gali rodyti dešiniojo skilvelio perkrovą ar kitus pokyčius, bet nėra specifinis tyrimas.


6. Echokardiograma (širdies echoskopija) – leidžia įvertinti dešiniojo širdies skilvelio apkrovą, naudinga sunkių ar nestabilių pacientų vertinimui.


7. Kojų venų echoskopija (dopleris) – atliekama ieškant giliųjų venų trombozės (pagrindinio PATE šaltinio), ypač jei simptomai lokalizuoti vienoje kojoje.


8. Kraujo tyrimai (bendras, krešumo rodikliai, troponinai) – padeda įvertinti bendrą organizmo būklę, galimą širdies pažeidimą ir parinkti gydymo taktiką.

1. Antikoaguliantai (kraujo skystinantys vaistai) – pagrindinis gydymo būdas, stabdantis krešulio didėjimą ir naujų trombų susidarymą. Dažniausiai pradedama nuo greitai veikiančių preparatų (pvz., heparino), vėliau pereinama prie geriamųjų (pvz., varfarino, rivaroksabano, apiksabano).


2. Trombolizinė terapija – taikoma gyvybei pavojingais atvejais (masyvi PATE), kai reikia greitai ištirpdyti trombą; skiriami stiprūs vaistai (pvz., alteplazė), dažnai intensyvios terapijos skyriuje.


3. Deguonies terapija – skiriama esant deguonies trūkumui kraujyje, kad būtų palaikytas pakankamas audinių aprūpinimas.


4. Hemodinaminė parama – jei krenta kraujospūdis, taikomi skysčių infuzijos ir vaistai, didinantys kraujospūdį (vazopresoriai).


5. Chirurginis arba kateterinis trombų šalinimas – retais atvejais atliekama invazinė procedūra pašalinti trombą, kai negalima naudoti trombolizės ar ji neveiksminga.


6. Cava filtrų įstatymas – kai trombozės kartojasi arba antikoaguliacija kontraindikuotina, į veną įstatomas specialus filtras, sulaikantis trombus pakeliui į plaučius.


7. Ilgalaikė priežiūra ir profilaktika – tęsiama antikoaguliacija (kelis mėnesius ar ilgiau), šalinami rizikos veiksniai (nutukimas, rūkymas, fizinio aktyvumo stoka), taikomos kompresinės kojinės ar kitos priemonės, jei yra polinkis į trombozę.

Plaučių arterijos tromboembolija, ypač jei diagnozuojama pavėluotai ar gydoma nepakankamai, gali sukelti rimtų ir gyvybei pavojingų komplikacijų.

Viena sunkiausių – staigi mirtis, kuri dažniausiai įvyksta dėl visiško pagrindinės plaučių arterijos užsikimšimo ir širdies veiklos sustojimo.

Kita dažna pasekmė – dešiniojo širdies skilvelio nepakankamumas, atsirandantis dėl padidėjusio spaudimo plaučių kraujagyslėse.

Širdžiai tampa per sunku stumti kraują į plaučius, dėl to sumažėja viso organizmo aprūpinimas deguonimi.

Ilgainiui gali išsivystyti lėtinis trombozinis plautinė hipertenzija, kai dėl neištirpusių trombų plaučių kraujagyslėse išlieka aukštas kraujospūdis, kuris ilgainiui vargina širdį ir lemia nuolatinį dusulį bei fizinio pajėgumo sumažėjimą.

Kita galima komplikacija – pakartotinė tromboembolija, jei nebuvo pašalintos pagrindinės priežastys arba netinkamai taikytas antikoaguliacinis gydymas.

Taip pat gali pasireikšti plaučių infarktas, kai dėl trombo užsikimšimo dalis plaučių audinio žūsta, sukeldama krūtinės skausmą, karščiavimą, kraujo atkosėjimą ir uždegiminę reakciją.

Visa tai pabrėžia, kad PATE – tai ne tik ūminė, bet ir potencialiai lėtinė bei atsinaujinanti būklė, reikalaujanti ilgalaikės stebėsenos ir nuolatinės profilaktikos.

Pagrindinis būdas išvengti plaučių arterijos tromboembolijos (PATE) – tai trombozės profilaktika, ypač asmenims, turintiems rizikos veiksnių.

Viena svarbiausių prevencinių priemonių – fizinis aktyvumas, ypač po operacijų ar ilgų kelionių.

Reguliarus vaikščiojimas, kojų mankšta ir vengimas ilgai sėdėti ar stovėti vienoje padėtyje padeda palaikyti normalią kraujotaką.

Po operacijų ar gulint ilgą laiką ligoninėje taikoma profilaktinė antikoaguliacija – gydytojo paskirti kraujo skystinantys vaistai padeda sumažinti trombozės riziką.

Taip pat svarbios kompresinės kojinės, kurios gerina veninį kraujo grįžimą iš kojų ir mažina kraujo sąstovį.

Svarbu kontroliuoti lėtines ligas, tokias kaip širdies nepakankamumas, vėžys ar nutukimas, kurios didina trombozės tikimybę.

Moterims, vartojančioms hormoninę kontracepciją ar pakaitinę terapiją, būtina įvertinti individualią riziką, ypač jei šeimoje yra buvę tromboembolinių įvykių.

Venkite rūkymo, kuris blogina kraujagyslių būklę ir skatina trombų susidarymą.

Taip pat labai svarbu neignoruoti kojų tinimo, skausmo ar paraudimo – tai gali būti pirmieji giliųjų venų trombozės požymiai.

Galiausiai, laiku diagnozuota ir gydyta giliųjų venų trombozė – efektyviausia priemonė išvengti plaučių embolijos, todėl bet kokie įtartini simptomai turėtų būti įvertinti gydytojo.