Šizofrenija

Šizofrenijos atsiradimo eiga dažniausiai yra laipsniška ir apima kelis pereinamuosius etapus, kurie gali vystytis per mėnesius ar net metus. Pirmiausia pasireiškia subtilūs asmenybės ir elgesio pokyčiai – žmogus tampa uždaresnis, pradeda vengti socialinių kontaktų, praranda motyvaciją, blogėja dėmesio koncentracija, mąstymo aiškumas, dažnai krenta akademiniai ar darbiniai rezultatai. Šis laikotarpis vadinamas prodrominiu ir gali būti sunkiai atpažįstamas.

Vėliau atsiranda pirmieji aiškesni psichikos veiklos sutrikimai, tokie kaip neįprastos mintys, įtarumas, keistas elgesys ar emocinis atsiribojimas. Šie požymiai palaipsniui stiprėja ir pereina į ūminę fazę, kai žmogus gali prarasti ryšį su realybe – pasireiškia psichozė, dėl kurios dažnai prireikia medicininės pagalbos.

Gydymui pradėjus veikti, prasideda stabilizacijos laikotarpis – simptomai silpnėja, dalis jų gali išnykti. Vėliau seka remisijos fazė, kai žmogus gali funkcionuoti kasdieniame gyvenime, nors kai kurie sunkumai (pvz., motyvacijos stoka, socialinis užsisklendimas) gali išlikti. Kai kuriems pacientams liga įgauna banginę eigą su pasikartojančiais paūmėjimais, kitiems – išlieka santykinai stabili, tačiau ilgalaikė.

1. Genetinis polinkis. Šizofrenija dažniau pasireiškia žmonėms, kurių šeimoje jau buvo šios ligos atvejų. Tai rodo paveldimumo įtaką.


2. Smegenų struktūros ir funkcijos pakitimai. Kai kurių sergančiųjų šizofrenija smegenyse nustatomi anatominiai ir biocheminiai skirtumai – pvz., išsiplėtę skilveliai ar sutrikusi neurotransmiterių (ypač dopamino) pusiausvyra.


3. Neurocheminiai veiksniai. Sutrikęs dopamino ir kitų neuromediatorių (serotonino, glutamato) balansas gali lemti netinkamą signalų perdavimą smegenyse.


4. Psichosocialiniai veiksniai. Nors jie tiesiogiai nesukelia šizofrenijos, ankstyvi trauminiai išgyvenimai, stresas, šeimos konfliktai ar socialinė izoliacija gali prisidėti prie ligos išsivystymo arba paūmėjimo.


5. Prenataliniai ir perinataliniai rizikos veiksniai. Neigiamas poveikis vaisiaus vystymuisi (pvz., infekcijos nėštumo metu, deguonies trūkumas gimdymo metu) gali turėti įtakos smegenų vystymuisi ir padidinti riziką sirgti.


6. Psichoaktyvių medžiagų vartojimas. Kanapės, haliucinogenai ar stimuliantai (pvz., amfetaminai) gali paskatinti pirmųjų simptomų pasireiškimą, ypač turint genetinį polinkį.

Šizofrenija neturi vienos aiškios priežasties – ji išsivysto dėl sudėtingos genetinių, biologinių ir aplinkos veiksnių sąveikos, o rizikos lygis ir ligos eiga gali labai skirtis tarp skirtingų žmonių.

• Haliucinacijos


• Kliedesiai


• Mąstymo sutrikimai


• Sutrikusi kalba


• Socialinis atsiribojimas


• Emocijų nublankimas


• Motyvacijos stoka


• Sulėtėjusi ar nestruktūruota veikla


• Sutrikęs realybės suvokimas


• Sutrikęs savęs ir kitų suvokimas

1. Psichiatro įvertinimas. Detalus pokalbis apie simptomus, elgesį, mąstymą ir emocinę būklę – pagrindinis šizofrenijos diagnozavimo metodas.


2. Klinikinis stebėjimas. Vertinamas paciento kalbos, logikos, reakcijų, emocijų ir socialinės funkcijos pobūdis.


3. Psichologiniai testai. Naudojami struktūruoti klausimynai ar projektiniai testai asmenybės ir mąstymo sutrikimams įvertinti.


4. Kraujas ir šlapimo tyrimai. Padeda atmesti somatines ligas ar medžiagų vartojimą, kuris gali sukelti panašius simptomus.


5. Narkotikų testai. Patikrinama, ar psichozę sukėlė psichoaktyvios medžiagos (pvz., kanapės, stimuliantai).


6. Smegenų vaizdinimo tyrimai (KT, MRT). Atliekami norint atmesti navikus, traumas ar kitus organinius smegenų pakitimus.


7. Elektroencefalograma (EEG). Gali būti taikoma esant įtarimui dėl epilepsijos ar kitų neurologinių sutrikimų.

Šizofrenija diagnozuojama ne pagal vieną konkretų tyrimą, o remiantis klinikiniais kriterijais ir kitų galimų sutrikimų atmetimu.

1. Antipsichotiniai vaistai. Pagrindinė gydymo priemonė, padedanti mažinti haliucinacijas, kliedesius ir kitus psichozės simptomus.


2. Psichoterapija. Padeda gerinti savęs suvokimą, lavinti socialinius įgūdžius ir prisitaikyti prie ligos.


3. Palaikomasis medikamentinis gydymas. Skiriamas ilgesnį laiką siekiant išvengti atkryčių ir palaikyti stabilumą.


4. Psichoedukacija. Informacijos suteikimas pacientui ir artimiesiems apie ligą, simptomus ir gydymo eigą.


5. Socialinė reabilitacija. Skirta atkurti kasdienius įgūdžius, profesinį pasirengimą ir savarankiškumą.


6. Artimųjų įtraukimas. Šeimos palaikymas, mokymai ir bendradarbiavimas padeda gerinti gydymo rezultatus.


7. Hospitalizacija. Taikoma ūmių epizodų metu, kai kyla pavojus sau ar aplinkiniams arba reikalingas intensyvus stebėjimas.


8. Gyvensenos palaikymas. Mityba, režimas, miegas, streso mažinimas – svarbūs ilgalaikės būklės stabilizavimui.

• Socialinė izoliacija. Dėl sutrikusio bendravimo ir realybės suvokimo pacientas gali atsitraukti nuo šeimos, draugų ir visuomenės.


• Darbo ir mokymosi sunkumai. Sutrikęs dėmesys, mąstymas ir motyvacija dažnai trukdo išlaikyti darbą ar mokytis.


• Priklausomybė nuo psichoaktyvių medžiagų. Kai kurie sergantieji vartoja alkoholį ar narkotikus, bandydami malšinti simptomus.


• Finansiniai ir buitiniai sunkumai. Dėl ligos sumažėjęs savarankiškumas gali lemti priklausomybę nuo artimųjų ar socialinės paramos.


• Savižudybės rizika. Dėl depresijos, beviltiškumo ar psichozinių įsitikinimų padidėja savižudybės tikimybė.


• Fizinės sveikatos problemos. Dažnesnės širdies ir kraujagyslių ligos, nutukimas, diabetas – ypač dėl sėslaus gyvenimo būdo ar vaistų poveikio.


• Stigmatizacija. Neigiamos visuomenės nuostatos gali sukelti atstūmimą, diskriminaciją ir psichologinį spaudimą.

Šizofrenijos komplikacijos dažnai susijusios ne tik su pačia liga, bet ir su jos pasekmėmis kasdieniam gyvenimui, todėl svarbu kuo anksčiau pradėti gydymą ir užtikrinti visapusišką pagalbą.

• Vengti psichoaktyvių medžiagų. Ypač paauglystėje ir jaunystėje – kanapės, haliucinogenai, stimuliantai gali padidinti riziką.


• Streso valdymas. Nuolatinis stresas gali išprovokuoti simptomų atsiradimą, ypač turint genetinį polinkį.


• Kokybiškas miegas. Miego sutrikimai gali daryti įtaką psichikos sveikatai, ypač rizikos grupėse.


• Psichikos sveikatos stebėjimas. Pastebėjus ilgalaikius nuotaikos, mąstymo ar elgesio pokyčius – nedelsti kreiptis pagalbos.


• Sveika gyvensena. Subalansuota mityba, fizinis aktyvumas ir socialinis ryšys padeda palaikyti psichologinę pusiausvyrą.


• Emocinis ir socialinis palaikymas. Artimųjų, mokytojų ar specialistų dėmesys gali padėti anksti pastebėti pirmuosius požymius.


• Ankstyvas reagavimas į pirmuosius simptomus. Kuo anksčiau pradedamas gydymas, tuo didesnė tikimybė išvengti sunkių paūmėjimų.

Šizofrenijos visiškai išvengti ne visada įmanoma, tačiau žinant rizikos veiksnius ir reaguojant anksti galima ženkliai sumažinti jos poveikį gyvenimui ir sveikatai.