Skrandžio vėžys

1. Lėtinis skrandžio gleivinės uždegimas – dažnai dėl Helicobacter pylori infekcijos ar kitų dirgiklių.


2. Gleivinės atrofija ir metaplazija – gleivinės ląstelės keičiasi į kitokio tipo ląsteles, kurios yra labiau pažeidžiamos.


3. Dysplazija – ląstelės pradeda keistis struktūriškai ir funkcionaliai, atsiranda pakitimų, kurie laikomi priešvėžiniais.


4. Piktybinė transformacija – dysplazinės ląstelės pradeda nekontroliuojamai daugintis, formuodamos naviką.


5. Naviko augimas ir plitimas – navikas plečiasi skrandžio sienelėje, gali infiltruoti gretimus audinius ir metastazuoti į limfmazgius bei kitas kūno dalis.

Ši eiga dažnai trunka daugelį metų, todėl ankstyva diagnostika yra labai svarbi.

• Helicobacter pylori infekcija – viena pagrindinių lėtinių skrandžio uždegimo ir vėžio priežasčių.


• Nevisavertė mityba – mažas daržovių, vaisių, skaidulų kiekis ir didelis rūkyto, sūraus ar perdirbto maisto vartojimas.


• Genetinė polinkis – paveldimi genetiniai pokyčiai gali didinti riziką sirgti skrandžio vėžiu.


• Lėtinis skrandžio uždegimas – gastritas ar kitos uždegiminės būklės ilgainiui pažeidžia gleivinę.


• Rūkymas ir alkoholis – šie įpročiai skatina vėžio vystymąsi.


• Aplinka ir darbo sąlygos – kontaktas su tam tikromis cheminėmis medžiagomis ar radioaktyviomis medžiagomis.

Skrandžio vėžys dažnai atsiranda dėl kelių veiksnių sąveikos, o riziką didina gyvenimo būdas ir genetika.

• Viršutinės pilvo dalies skausmas arba diskomfortas


• Pykinimas ir vėmimas


• Mažo apetito jausmas


• Nepaaiškinamas svorio kritimas


• Rėmuo arba deginimo pojūtis skrandyje


• Pilvo pūtimas arba ankstyvas sotumas valgant


• Kraujavimas iš virškinimo trakto (juodas arba kraujuotas viduriavimas)


• Silpnumas ir nuovargis

Skrandžio vėžys ankstyvoje stadijoje dažnai neturi ryškių simptomų, todėl svarbu atkreipti dėmesį į bet kokius ilgalaikius virškinimo sutrikimus.

1. Gastroskopija (endoskopija) – pagrindinis tyrimas, leidžiantis tiesiogiai apžiūrėti skrandžio gleivinę ir paimti mėginį biopsijai.


2. Biopsija – imamas audinio mėginys iš įtartinos vietos skrandžio sienelėje, kuris tiriamas mikroskopiškai dėl vėžio ląstelių.


3. Kraujo tyrimai – bendras kraujo tyrimas, kepenų funkcijos testai, kraujo rodikliai, galintys parodyti anemiją ar organų pažeidimą.


4. Vaizdo diagnostika (ultragarsas, kompiuterinė tomografija, magnetinio rezonanso tomografija) – vertinamas naviko dydis, įsiterpimas į aplinkinius audinius ir galimi metastazavimai.


5. Pozitronų emisijos tomografija (PET) – padeda nustatyti ligos plitimą organizme.


6. Endoskopinė ultragarsinė diagnostika (EUS) – leidžia tiksliau įvertinti naviko įsiskverbimo gylį į skrandžio sienelę ir aplinkinius limfmazgius.

1. Chirurginis gydymas – pagrindinis gydymo metodas, jei liga nustatoma ankstyvoje stadijoje. Atliekama dalinė arba visiška skrandžio rezekcija su limfmazgių pašalinimu.


2. Chemoterapija – skiriama prieš operaciją (neoadjuvantinė) arba po operacijos (adjuvantinė), siekiant sumažinti naviko dydį arba naikinti likusias vėžio ląsteles.


3. Radioterapija – naudojama kartu su chemoterapija arba atskirai, ypač jei navikas nėra operabilus arba gydymas siekia palengvinti simptomus.


4. Tikslinė terapija – taikoma pacientams, kurių vėžys turi specifinius molekulinius žymenis, leidžiančius taikyti tikslius vaistus.


5. Imunoterapija – nauja gydymo kryptis, stiprinanti organizmo imuninį atsaką prieš vėžio ląsteles.


6. Paliatyvus gydymas – skiriamas pažengusiais atvejais, siekiant pagerinti gyvenimo kokybę ir palengvinti simptomus.

Viena dažniausių komplikacijų yra kraujavimas iš virškinimo trakto, kuris pasireiškia vėmimu su krauju arba juodu viduriavimu. Tai gali sukelti anemiją ir reikalauti skubios medicininės pagalbos.

Kita komplikacija – obstrukcija (užsikimšimas) skrandžio išėjimo angos arba žarnyno, dėl ko atsiranda sunkumas virškinti maistą, vėmimas, pilvo pūtimas ir svorio kritimas.

Pažengusios ligos metu navikas gali plisti į aplinkinius organus, sukelti skausmą ir funkcinį jų sutrikimą. Taip pat gali išsivystyti metastazės į kepenis, plaučius, kaulus ar kitus organus, dėl ko blogėja bendroji paciento būklė.

Ligos progresavimas ir gydymo šalutiniai poveikiai gali sukelti bendrą silpnumą, mitybos sutrikimus, imuninės sistemos nusilpimą ir infekcijas.

Pirmiausia svarbu subalansuota mityba, kurioje gausu daržovių, vaisių, skaidulų ir mažai rūkyto, sūraus, perdirbto ar aštraus maisto. Rekomenduojama vengti perteklinio druskos ir konservantų vartojimo.

Svarbu laiku gydyti Helicobacter pylori infekciją, kuri yra pagrindinė lėtinių skrandžio uždegimų ir vėžio priežastis. Periodiškai tikrintis asmenis, turinčius aukštą riziką, pavyzdžiui, šeimoje sirgusius skrandžio vėžiu.

Rūkymo ir alkoholio vartojimo mažinimas arba visiškas atsisakymas taip pat sumažina vėžio riziką. Reguliarus fizinis aktyvumas ir normalus kūno svoris stiprina bendrą organizmo sveikatą ir mažina onkologinių ligų atsiradimo riziką.

Reguliarūs medicininiai patikrinimai ir endoskopiniai tyrimai, ypač rizikos grupėse, padeda anksti nustatyti priešvėžinius pakitimus ir pradėti gydymą.

Laikantis šių principų, galima ženkliai sumažinti skrandžio vėžio atsiradimo tikimybę.