Šlapimo takų infekcija

1. Mikroorganizmų patekimas – dažniausiai bakterijos iš tarpvietės arba išorinių lyties organų patenka į šlaplę.


2. Mikroorganizmų migracija – iš šlaplės bakterijos juda aukštyn į šlapimo pūslę, kur gali įsitvirtinti gleivinėje.


3. Bakterijų dauginimasis – šlapimo pūslėje arba kituose šlapimo takuose bakterijos pradeda aktyviai daugintis.


4. Uždegiminės reakcijos išsivystymas – imuninė sistema reaguoja į infekciją, pažeistos vietos audiniuose vystosi uždegimas.


5. Infekcijos plitimas – jei infekcija nėra suvaldoma, ji gali kilti aukštyn šlapimtakiais ir pasiekti inkstus, sukeldama pielonefritą.


6. Komplikacijų vystymasis – užsitęsusi ar pasikartojanti infekcija gali lemti inkstų pažeidimus ar kitas komplikacijas.

• Mikroorganizmų patekimas į šlapimo takus – dažniausiai bakterijos iš žarnyno (pvz., Escherichia coli) patenka į šlaplę ir keliauja aukštyn.


• Anatominiai veiksniai – moterims dėl trumpos šlaplės ir artimos išangės padėties infekcijos rizika yra didesnė.


• Nepakankama higiena – netinkama lytinių organų priežiūra, ypač po tuštinimosi ar lytinių santykių.


• Šlapimo sąstovis – nevisiškas šlapimo pūslės ištuštinimas (dėl prostatos padidėjimo, akmenų, neurologinių sutrikimų) sudaro sąlygas bakterijoms daugintis.


• Imuninės sistemos nusilpimas – dažnesnės infekcijos sergant lėtinėmis ligomis, nėštumo metu ar vartojant imunitetą slopinančius vaistus.


• Lytiniai santykiai – bakterijos gali būti mechaniškai perkeliamos į šlaplę, todėl infekcijos dažnesnės po aktyvaus lytinio gyvenimo („medaus mėnesio cistitas“).


• Medicininės intervencijos – šlapimo kateteriai, cistoskopijos ar kitos procedūros gali palengvinti bakterijų patekimą.

• Dažnas šlapinimasis – nuolatinis noras šlapintis, net jei šlapimo kiekis labai mažas.


• Degimo ar skausmo pojūtis šlapinantis – tipiškas cistito ar uretrito požymis.


• Skausmas apatinėje pilvo ar juosmens srityje – dažniau jaučiamas pūslės ar inkstų uždegimo metu.


• Drumstas, nemalonaus kvapo šlapimas – dėl bakterijų ir leukocitų buvimo.


• Kraujas šlapime (hematurija) – šlapimas gali būti rausvas ar su kraujo priemaišomis.


• Bendras negalavimas – silpnumas, nuovargis, karščiavimas (dažniau esant inkstų uždegimui).


• Pykinimas ar vėmimas – būdinga sunkesnėms, inkstus apimančioms infekcijoms.


• Naktinis šlapinimasis (nikturija) – poreikis dažniau šlapintis naktį.

1. Bendras šlapimo tyrimas – parodo leukocitus, eritrocitus, baltymus, bakterijas; vienas pagrindinių pirmo pasirinkimo tyrimų.


2. Šlapimo pasėlis (kultūra) – tiksliai nustato infekcijos sukėlėją ir jo jautrumą antibiotikams.


3. Bendras kraujo tyrimas (BKT) – įvertinami uždegimo požymiai (padidėjęs leukocitų skaičius).


4. Biocheminiai kraujo tyrimai – kreatininas, karbamidas – inkstų funkcijai įvertinti, ypač įtariant pielonefritą.


5. Ultragarsinis tyrimas (echoskopija) – padeda nustatyti, ar nėra šlapimo sąstovio, akmenų, anatominių anomalijų.


6. Papildomi vaizdiniai tyrimai (KT, MRT) – atliekami sudėtingais ar komplikuotais atvejais, kai infekcija kartojasi arba įtariamos komplikacijos.


7. Cistoskopija – skiriama retai, dažniausiai esant pasikartojančioms infekcijoms, kai reikia detaliai įvertinti pūslės gleivinę.

1. Antibiotikų terapija – pagrindinis gydymo metodas. Vaistai parenkami pagal tikėtiną arba pasėlyje nustatytą bakterijų jautrumą. Lengvais atvejais skiriami geriami antibiotikai, sunkiais – intraveniniai.


2. Simptominis gydymas – skausmui ir deginimui mažinti gali būti vartojami analgetikai ar spazmolitikai.


3. Pakankamas skysčių vartojimas – padeda „išplauti“ bakterijas iš šlapimo takų ir sumažinti infekcijos plitimo riziką.


4. Poilsis ir savijautos priežiūra – svarbus organizmo atsigavimui, ypač esant karščiavimui ar bendram silpnumui.


5. Komplikuotų atvejų gydymas – jei infekciją sukelia šlapimo takų obstrukcija (pvz., akmuo, prostatos padidėjimas), gali prireikti chirurginio ar intervencinio gydymo.


6. Profilaktinės priemonės – pasikartojančių infekcijų atvejais gali būti skiriami mažų dozių ilgalaikiai antibiotikai, imunitetą stiprinantys preparatai, rekomenduojami higienos ir gyvenimo būdo pokyčiai.

Svarbiausia – pradėti antibiotikų gydymą nedelsiant ir jį tęsti tiek laiko, kiek nurodo gydytojas, net jei simptomai pagerėja greičiau.

lapimo takų infekcija, ypač negydoma ar dažnai pasikartojanti, gali sukelti įvairių komplikacijų:

• Pielonefritas – infekcijos išplitimas į inkstus, sukeliantis karščiavimą, juosmens skausmą, pykinimą.


• Inkstų abscesas – pūlinio susidarymas inkste dėl bakterijų dauginimosi.


• Sepsis (urosepsis) – bakterijų patekimas į kraują, sukeliantis gyvybei pavojingą būklę.


• Pasikartojančios infekcijos – dažnai kartojantis, infekcija tampa lėtinė, blogina gyvenimo kokybę.


• Šlapimo pūslės pažeidimai – lėtinis uždegimas gali lemti gleivinės pakitimus, randus.


• Inkstų funkcijos pablogėjimas – užsitęsusi ar komplikuota infekcija gali sukelti lėtinį inkstų pažeidimą.


• Nėštumo komplikacijos – šlapimo takų infekcija nėščiosioms didina priešlaikinio gimdymo ir mažo vaisiaus svorio riziką.


• Šlapimo takų akmenų formavimasis – kai kurios bakterijos skatina akmenų susidarymą.

Šlapimo takų infekcijų visiškai išvengti neįmanoma, bet jų riziką galima labai sumažinti laikantis paprastų prevencijos priemonių:

• Pakankamas skysčių vartojimas – gerti daug vandens, kad šlapimo takai būtų „išplaunami“ ir bakterijos neužsilaikytų.


• Reguliarus šlapinimasis – neignoruoti noro šlapintis ir visiškai ištuštinti šlapimo pūslę.


• Tinkama higiena – po tuštinimosi moterims valytis iš priekio į galą, kad bakterijos iš išangės nepatektų į šlaplę.


• Šlapinimasis po lytinių santykių – padeda pašalinti į šlaplę patekusias bakterijas.


• Tinkama apranga – rinktis natūralių audinių apatinius, vengti labai aptemptų drabužių, kad sumažėtų bakterijų dauginimosi rizika.


• Imuniteto stiprinimas – sveika mityba, pakankamas miegas, fizinis aktyvumas mažina infekcijų tikimybę.


• Vengti dirginančių medžiagų – riboti agresyvias intymios higienos priemones, dezodorantus ar dažnai naudojamus cheminius preparatus.


• Profilaktika pasikartojančių infekcijų atvejais – gydytojo rekomenduotos spanguolių ar D-manozės preparatų vartojimas, probiotikai, o retais atvejais – mažos antibiotikų dozės.