Somatizaciniai sutrikimai

1. Psichologinės įtampos pradžia – žmogus patiria stresą, emocinius sunkumus ar vidinius konfliktus.


2. Emocijų perkėlimas į kūną – psichologiniai veiksniai ima reikštis fiziniais pojūčiais.


3. Simptomų įsitvirtinimas – fiziniai pojūčiai kartojasi ir tampa nuolatiniai, nors mediciniškai paaiškinamos priežasties nerandama.


4. Elgesio pokyčiai – asmuo pradeda dažniau kreiptis į gydytojus, ieško medicininių paaiškinimų.


5. Lėtinė eiga – simptomai tampa ilgalaikiai, stipriai paveikiantys gyvenimo kokybę.

Somatizaciniai sutrikimai atsiranda dėl įvairių psichologinių ir biologinių veiksnių sąveikos. Dažniausios priežastys yra šios:

• Ilgalaikis stresas – nuolatinė įtampa gali pasireikšti kūno pojūčiais.


• Emocijų slopinimas – nesugebėjimas ar sunkumai išreikšti jausmus žodžiais lemia jų pasireiškimą per kūną.


• Ankstyvos patirtys – vaikystėje patirti psichologiniai ar fiziniai sunkumai gali didinti riziką.


• Asmenybės bruožai – didesnis polinkis į nerimą, jautrumas savo kūnui, padidėjęs dėmesys fiziniams pojūčiams.


• Biologiniai veiksniai – nervų sistemos ypatumai, jautresnė streso reakcija.


• Socialiniai ir kultūriniai veiksniai – aplinkos lūkesčiai ir požiūris į sveikatą gali skatinti simptomų raišką kūno lygmenyje.

• Įvairūs kūno skausmai – pvz., galvos, nugaros, sąnarių ar galūnių.


• Virškinimo sutrikimai – pykinimas, pilvo skausmai, viduriavimas ar vidurių užkietėjimas.


• Kvėpavimo pojūčiai – dusulys, oro trūkumas be aiškios priežasties.


• Širdies ir kraujotakos pojūčiai – širdies plakimo padažnėjimas, spaudimas krūtinėje.


• Jutimo pakitimai – tirpimas, dilgčiojimas, silpnumas galūnėse.


• Bendras nuovargis ir energijos stoka – vargina net paprastos kasdienės veiklos.

Šie simptomai neturi aiškaus medicininio paaiškinimo, tačiau yra tikri ir trikdo žmogaus gyvenimo kokybę.

1. Išsami anamnezė ir klinikinė apžiūra – gydytojas surenka informaciją apie simptomus, jų trukmę, gyvenimo aplinkybes.


2. Laboratoriniai kraujo ir šlapimo tyrimai – atliekami siekiant atmesti uždegimus, infekcijas ar kitus organizmo pakitimus.


3. Instrumentiniai tyrimai – pvz., rentgenograma, ultragarsas, endoskopija ar MRT, jei simptomai to reikalauja.


4. Psichologinis įvertinimas – psichiatro ar psichologo pokalbis, klausimynai, padedantys nustatyti ryšį tarp emocinių veiksnių ir fizinių simptomų.


5. Ilgalaikė stebėsena – simptomų pasikartojimo ir eigos sekimas leidžia tiksliau patvirtinti somatizacinį sutrikimą.

Šie tyrimai padeda išskirti kitas galimas ligas ir nustatyti, kad simptomus lemia psichologiniai procesai.

Somatizacinių sutrikimų gydymas yra kompleksinis ir orientuotas į žmogaus fizinę bei psichologinę būklę. Dažniausiai taikomos šios priemonės:

1. Psichoterapija – ypač kognityvinė elgesio terapija, padedanti atpažinti ir keisti neigiamas mintis bei reakcijas į simptomus.


2. Psichoedukacija – aiškinimas pacientui apie sutrikimo esmę, kad sumažėtų nerimas dėl kūno pojūčių.


3. Vaistai – gali būti skiriami antidepresantai ar kiti psichotropiniai vaistai, jei yra nerimo ar depresijos požymių.


4. Fizinio aktyvumo skatinimas – reguliari veikla padeda mažinti įtampą ir gerina bendrą savijautą.


5. Gyvensenos pokyčiai – pakankamas miegas, streso valdymo metodai, subalansuota mityba.


6. Tarpdisciplininis bendradarbiavimas – gydytojai, psichologai ir kiti specialistai dirba kartu, kad pacientas gautų visapusišką pagalbą.

• Lėtinis skausmas – nuolatiniai pojūčiai tampa ilgalaikiai ir stipriai vargina.


• Depresija ir nerimo sutrikimai – dėl nuolatinių simptomų gali išsivystyti emocinės problemos.


• Darbingumo sumažėjimas – žmogui sunku atlikti kasdienes užduotis ar išlaikyti darbą.


• Socialinė izoliacija – simptomai riboja bendravimą ir dalyvavimą visuomeniniame gyvenime.


• Medicininės intervencijos perteklius – dažnas tyrimų ar procedūrų kartojimas be realios naudos.


• Gyvenimo kokybės pablogėjimas – nuolatiniai simptomai trikdo asmeninį, socialinį ir profesinį gyvenimą.

Somatizacinių sutrikimų visiškai išvengti ne visada įmanoma, tačiau galima sumažinti jų riziką tinkamai rūpinantis emocine ir fizine sveikata. Pagrindinės priemonės:

• Streso valdymas – mokytis atsipalaidavimo technikų, meditacijos, kvėpavimo pratimų.


• Reguliarus fizinis aktyvumas – judėjimas padeda mažinti įtampą ir gerina psichinę būklę.


• Sveika gyvensena – pakankamas miegas, subalansuota mityba, žalingų įpročių atsisakymas.


• Emocijų raiška – kalbėtis apie jausmus, neslėpti įtampos ar nerimo.


• Pagalbos paieška laiku – kreiptis į specialistą, jei emociniai sunkumai pradeda trikdyti kasdienį gyvenimą.


• Socialinis palaikymas – palaikyti ryšius su artimaisiais, draugais, bendruomene.