Ūmus nefritas

1. Uždegiminio proceso pradžia – dėl infekcijos ar kito imuninės sistemos suaktyvėjimo veiksnio pažeidžiami inkstų glomerulai.


2. Imuninių kompleksų susidarymas – kraujyje cirkuliuojantys imuniniai kompleksai nusėda inkstų kapiliaruose.


3. Uždegimo reakcija – aktyvuoti imuniniai mechanizmai pažeidžia glomerulų sieneles ir jų filtracinį barjerą.


4. Filtracijos sutrikimas – į šlapimą patenka baltymai ir eritrocitai, mažėja bendras filtruojamo šlapimo kiekis.


5. Skysčių ir druskų susikaupimas – dėl nepakankamos filtracijos organizme kaupiasi vanduo, natris, azotinės medžiagos.


6. Inkstų funkcijos pablogėjimas – greitai išsivysto ūminiai inkstų veiklos sutrikimai, kurie pasireiškia sisteminiais pokyčiais.

Ūmus nefritas atsiranda tada, kai inkstus staiga pažeidžia uždegiminiai ir imuniniai procesai. Dažniausios priežastys yra šios:

• Infekcijos – ypač streptokokinės (pvz., po anginos, skarlatinos ar odos infekcijų), kurių metu susidaro imuniniai kompleksai ir nusėda glomeruluose.


• Autoimuninės ligos – sisteminė raudonoji vilkligė, vaskulitai, kurie tiesiogiai pažeidžia inkstų audinį.


• Virusinės infekcijos – hepatitai, ŽIV ar kitos virusinės ligos, galinčios inicijuoti imuninį inkstų uždegimą.


• Alerginės reakcijos ir vaistai – kai kurių medikamentų ar toksinių medžiagų poveikis gali sukelti ūminį imuninio tipo inkstų uždegimą.


• Kitos imuninės reakcijos – įvairūs organizmo gynybos sutrikimai, sukeliantys imuninių kompleksų kaupimąsi inkstų kapiliaruose.

• Patinimai (edemos) – pirmiausia aplink akis, vėliau veide, kojose ar visame kūne.


• Padidėjęs kraujospūdis – dėl skysčių susilaikymo ir inkstų pažeidimo.


• Šlapimo pokyčiai – šlapimas tampa tamsus ar rausvas (dėl kraujo), sumažėja jo kiekis, gali atsirasti putų (dėl baltymų).


• Galvos skausmai, pykinimas, regėjimo sutrikimai – susiję su hipertenzija ir organizmo intoksikacija.


• Bendras silpnumas, nuovargis, karščiavimas – bendro uždegiminio proceso požymiai.


• Dusulys – dėl skysčių kaupimosi plaučiuose ir padidėjusio kraujospūdžio.

Įtariant ūmų nefritą, atliekami tyrimai, leidžiantys įvertinti inkstų pažeidimą, uždegimo pobūdį ir bendrą organizmo būklę:

1. Bendras šlapimo tyrimas – parodo baltymus, eritrocitus, cilindrus, leukocitus (pagrindinis pirmas rodiklis).


2. Šlapimo nuosėdų mikroskopija – padeda tiksliau įvertinti eritrocitų, leukocitų ir cilindrų kiekį bei tipą.


3. Bendras kraujo tyrimas – gali rodyti uždegimo požymius (leukocitozę, padidėjusį ENG ar CRB).


4. Biocheminiai kraujo tyrimai – kreatininas, karbamidas, elektrolitai (Na, K) inkstų funkcijai ir intoksikacijos lygiui įvertinti.


5. Imunologiniai tyrimai – antikūnai prieš streptokokus (ASO titras), komplemento sistemos komponentai, autoantikūnai (ANA, ANCA, anti-DNA), jei įtariama autoimuninė priežastis.


6. Inkstų echoskopija – padeda įvertinti inkstų dydį, struktūrą, atmesti kitus pažeidimus (pvz., akmenis, užsikimšimą).


7. Inkstų biopsija – taikoma ne visada, bet gali būti būtina diagnozei patikslinti ir ligos formai nustatyti.

Ūmus nefritas gydomas kompleksiškai, atsižvelgiant į uždegimo priežastį ir inkstų funkcijos pažeidimo sunkumą:

1. Lovos režimas ir dieta – ribojamas druskos ir skysčių kiekis, reguliuojamas baltymų vartojimas, vengiamas per didelis fizinis krūvis.


2. Skysčių ir elektrolitų balanso kontrolė – atidžiai stebimas išgeriamų ir pasišalinančių skysčių kiekis, koreguojami elektrolitų sutrikimai.


3. Kraujospūdžio mažinimas – skiriami antihipertenziniai vaistai (pvz., AKF inhibitoriai, kalcio kanalų blokatoriai).


4. Diuretikai – naudojami edemoms ir skysčių pertekliui mažinti.


5. Antibiotikų terapija – jei ūmų nefritą sukėlė streptokokinė ar kita bakterinė infekcija.


6. Imunosupresinis gydymas – gliukokortikoidai ar kiti vaistai, jei nefritas susijęs su autoimunine liga (pvz., sistemine raudonąja vilklige).


7. Dializė – esant sunkiam ūminiam inkstų funkcijos nepakankamumui, kai konservatyvus gydymas nepakankamas.


8. Reguliari stebėsena – nuolatinė šlapimo, kraujo, kraujospūdžio ir edemų kontrolė.

Ūmus nefritas, jei nėra laiku diagnozuojamas ar tinkamai gydomas, gali sukelti rimtų komplikacijų. Dėl staiga sutrikusios inkstų filtracijos greitai išsivysto ūminis inkstų nepakankamumas, pasireiškiantis šlapimo kiekio sumažėjimu, skysčių ir toksinų kaupimusi organizme.

Dėl natrio ir vandens susilaikymo kyla arterinė hipertenzija, kuri gali sukelti hipertenzinę encefalopatiją, traukulius ar regėjimo sutrikimus. Skysčių perteklius plaučiuose sukelia plaučių edemą ir dusulį. Ilgiau užsitęsus uždegimui, ūmus nefritas gali pereiti į lėtinį nefritą, sukeliantį nuolatinį inkstų pažeidimą.

Be to, dėl baltymų netekimo su šlapimu ir nuolatinio uždegimo organizme gali atsirasti imuninės sistemos susilpnėjimas bei padidėjęs polinkis infekcijoms.

Ūmaus nefrito galima išvengti daugiausia rūpinantis infekcijų prevencija ir bendros sveikatos priežiūra. Pirmiausia svarbu laiku ir tinkamai gydyti streptokokines infekcijas (ypač anginą, skarlatiną, odos pūlingas infekcijas), nes jos dažniausiai sukelia imuninį inkstų pažeidimą.

Taip pat reikėtų vengti negydytų ar užleistų šlapimo takų infekcijų, nes jos gali plisti iki inkstų. Labai svarbi yra bendroji higiena – rankų plovimas, tinkama burnos ir odos priežiūra, kad sumažėtų bakterinių infekcijų rizika.

Stiprinti organizmą padeda sveika gyvensena – visavertė mityba, pakankamas miegas, fizinis aktyvumas, rūkymo ir perteklinio alkoholio atsisakymas. Rizikos grupėms (pvz., vaikams ar žmonėms su nusilpusiu imunitetu) būtina reguliari profilaktinė sveikatos patikra.