Vėmimas

Vėmimo atsiradimo eiga prasideda nuo dirgiklio, kuris stimuliuoja vėmimo centrą galvos smegenų pailgosiose smegenyse. Šį centrą gali suaktyvinti įvairūs signalai – iš virškinimo trakto, vidinės ausies (pusiausvyros organų), centrinės nervų sistemos ar kraujyje cirkuliuojančių toksinų.

Pirmiausia pasireiškia pykinimas, po kurio dažnai seka padidėjęs seilėtekis, prakaitavimas, susitraukusi diafragma ir raumenų įtempimas pilvo srityje. Tuo metu apatinis stemplės raukas atsipalaiduoja, o skrandžio turinys susitraukimų metu stumiamas į stemplę ir išstumiamas per burną.

Visas šis procesas yra koordinuojamas refleksiškai, organizmui siekiant pašalinti kenksmingas ar dirginančias medžiagas, infekcinius agentus ar atsakas į vidinius sutrikimus.

• Virškinamojo trakto infekcijos. Dažniausia priežastis – virusinės ar bakterinės kilmės infekcijos (pvz., rotavirusas, salmonelės), kurios dirgina skrandžio ir žarnyno gleivinę.


• Apsinuodijimas maistu ar cheminėmis medžiagomis. Kenksmingos medžiagos sukelia greitą organizmo apsauginę reakciją – vėmimą.


• Vaistų šalutinis poveikis. Kai kurie vaistai (pvz., chemoterapiniai, stiprūs antibiotikai, anestetikai) gali sukelti pykinimą ir vėmimą.


• Migrena. Smegenų kraujotakos ar neurologiniai pokyčiai migrenos metu gali suaktyvinti vėmimo centrą.


• Vidinės ausies sutrikimai. Pusiausvyros sutrikimai (pvz., jūros liga, Menjero liga) dirgina vestibulinį aparatą ir gali sukelti pykinimą bei vėmimą.


• Nėštumas. Ypač pirmuoju trimestru dėl hormoninių pokyčių dažnai pasireiškia rytinis pykinimas ir vėmimas.


• Centrinės nervų sistemos dirginimas. Galvos trauma, padidėjęs kaukolės spaudimas ar smegenų navikai gali veikti vėmimo centrą tiesiogiai.


• Psichologinės priežastys. Stresas, nerimas ar stiprus emocinis išgyvenimas gali sukelti psichogeninį vėmimą.


• Metaboliniai ir hormoniniai sutrikimai. Hipoglikemija, inkstų nepakankamumas ar hormoniniai pokyčiai gali būti vėmimo priežastimi.

Šie veiksniai gali veikti tiek atskirai, tiek kartu, priklausomai nuo žmogaus būklės ar jautrumo.

1. Pirminės priežasties šalinimas. Pirmiausia svarbu nustatyti ir gydyti pagrindinę vėmimo priežastį – infekciją, apsinuodijimą, galvos traumą ar kt.


2. Skysčių ir elektrolitų atkūrimas. Esant gausiam vėmimui, būtina atkurti skysčių balansą geriant mažais kiekiais vandens, elektrolitų tirpalų arba lašinant skysčius į veną.


3. Antiemetiniai vaistai. Gydytojo paskirti vaistai, tokie kaip ondansetronas, metoklopramidas ar dimenhidrinatas, padeda slopinti vėmimo refleksą ir pykinimą.


4. Dietos korekcija. Po ūmaus vėmimo epizodo rekomenduojama pereiti prie lengvo maisto (pvz., ryžių, džiūvėsių, bananų), vengiant riebių, aštrių ar sunkiai virškinamų produktų.


5. Poilsis ir aplinkos stebėjimas. Esant galvos svaigimui ar jūros ligai, padeda ramybė, tamsesnė aplinka ir stabilus kūno padėties išlaikymas.


6. Psichologinis palaikymas. Jei vėmimą lemia stresas ar emociniai veiksniai, gali būti reikalingas psichologo įsitraukimas arba raminamosios priemonės.

Lengvais atvejais vėmimas praeina savaime, tačiau jei jis kartojasi, yra gausus ar pasireiškia kartu su kitais pavojingais simptomais (karščiavimu, mieguistumu, krauju vėmaluose), būtina kreiptis į gydytoją.

Dažniausia komplikacija – dehidratacija, kai organizmas netenka daug skysčių ir elektrolitų. Tai gali sukelti silpnumą, galvos svaigimą, sumažėjusį šlapimo kiekį, o vaikams ir senyvo amžiaus žmonėms – net sąmonės sutrikimus.

Kita dažna problema – elektrolitų disbalansas, ypač kalio ir natrio trūkumas, kuris gali lemti širdies ritmo sutrikimus, raumenų silpnumą ar traukulius.

Ilgalaikis ar stiprus vėmimas gali pažeisti stemplę – dėl rūgštinio skrandžio turinio atsiranda stemplės uždegimas, o sunkesniais atvejais – stemplės gleivinės įtrūkimai ar net kraujavimas.

Pasitaiko ir aspiracijos pavojus, kai vėmalai patenka į kvėpavimo takus, ypač gulint ar praradus sąmonę. Tai gali sukelti aspiracinę pneumoniją – pavojingą plaučių uždegimą.

Kartais vėmimas tampa lėtiniu simptomu, susijusiu su neurologiniais ar psichologiniais sutrikimais, kas neigiamai veikia mitybą, svorį ir gyvenimo kokybę.

Norint išvengti šių komplikacijų, svarbu laiku nustatyti vėmimo priežastį ir užtikrinti tinkamą skysčių bei mitybos balansą.

Pirmiausia svarbu laikytis higienos – kruopščiai plauti rankas, tinkamai laikyti ir gaminti maistą, vengti pasibaigusio galiojimo produktų. Tai padeda išvengti žarnyno infekcijų ir apsinuodijimų, kurie dažnai sukelia vėmimą.

Reikėtų valgyti saikingai ir reguliariai, vengti persivalgymo, riebaus ar aštraus maisto, ypač prieš miegą ar keliones. Jei vėmimas kartojasi dėl refliukso ar virškinimo sutrikimų, padeda maisto dienoraščio vedimas ir individualių netolerancijų stebėjimas.

Kelionėms jautriems žmonėms naudinga vengti staigių judesių, žiūrėjimo į ekranus ar skaitymo transporto priemonėse. Gali būti naudingi vaistai nuo pykinimo ar specialios apyrankės, spaudžiančios tam tikrus akupresūros taškus.

Jei žmogus vartoja vaistus, kurie sukelia pykinimą ar vėmimą, verta pasitarti su gydytoju dėl dozės keitimo ar papildomų priemonių. Nėščiosioms gali padėti dažni, nedideli valgiai, imbieras, poilsis ir vėsaus oro poveikis.

Streso valdymas, pakankamas miegas ir emocinė pusiausvyra taip pat mažina psichogeninio vėmimo riziką.

Apibendrinant – daugeliu atvejų vėmimo galima išvengti tinkama mityba, higiena, kelionių planavimu ir gyvenimo būdo korekcijomis.